Tautinis judėjimas, atgimimas, taip pat nacionalinis judėjimas, atgimimas – tautų išsivaduojamasis judėjimas iš tautinės priespaudos, sudarantis sąlygas tautai plėtotis, gauti autonomiją ar kurti savo valstybę.^[1] Savos valstybės neturinčios tautos siekia atsiskirti nuo daugiatautės valstybės arba suvienyti kelių valstybių sudėtyje išskaidytą tautą.

Klasikinį apibrėžimą pateikia čekų sociologas Miroslavas Hrochas. Pasak jo, tautiniai atgimimai vyksta „nedominuojančioje etninėje grupėje“, be „savos“ aukštuomenės ar valdančiųjų klasių, neturinčioje valstybės, bet su kai kuriomis „literatūrinėmis tradicijomis savo kalba“. Tautinis atgimimas prasideda, kai išsilavinusių tokios „etninės bendruomenės“ narių grupė daro išvadą, kad jų grupė yra „tauta“, kurią reikia „pažadinti, atgaivinti ir supažindinti“ bei pasiekti pripažinimą iš kitų tautų. Tada ši išsilavinusi grupė inicijuoja „tautinį judėjimą“, apimantį „tikslingą veiklą, kuria siekiama visų visiškai susiformavusios tautos savybių“.^[2] M. Hrochas išskiria tris panašius tautinių judėjimų raidos etapus, pavadinęs juos ABC fazėmis:^[3]

• A. Pabudimas, tautinės savimonės atsiradimas (grupė inteligentų uždarame rate ima studijuoti savo kalbą, tautos istoriją).
• B. Tautinės savimonės skleidimas, propaganda.
• C. Tautos sluoksnių įtraukimas į judėjimą.

Tautiniai judėjimai yra naujųjų laikų reiškinys,^[1] būdingas tautų formavimuisi. Naujųjų tautinių judėjimų rezultatas – susikuriančios (ar atsikuriančios) valstybės, tačiau tautiniai judėjimai ir pralaimi, būna nesėkmingi, tebesitęsiantys nuo XIX a. iki šių dienų (flamandai, škotai, baskai).^[3]

Ankstesniais laikais dažniausiai kildavo konfliktų dėl žmonių savęs siejimo su religija, luomu. Religinis aspektas ypač būdingas XVI-XVII a. Europos tautų judėjime.^[1] Vakarų Europoje tautinių judėjimų pradžia dažniausiai siejama su Aštuoniasdešimtmečiu karu (1568–1648), kai Nyderlandų provincijų sukilėliai kovojo su Ispanija už savo valstybinį savarankiškumą, ir XVII-XVIII a. sustiprėjusia airių kova su Anglija. Amerikoje vyko tautų antikolonijiniai judėjimai, virtę nepriklausomybės karais, po kurių susikūrė daug nepriklausomų valstybių, formavosi tautos. Tautiniai judėjimai buvo JAV nepriklausomybės (1775–1783) ir Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje (1810–1826) nepriklausomybės karų palydovai.

Stiprėję tautiniai prieštaravimai ir kilę tautų judėjimai ypač išsiplėtė XIX a. gyvavusiose Europos imperijose, kuriose autonomijos ar savo valstybingumo pradėjo reikalauti pavergtos tautos, įvyko dideli sukilimai. Pietryčių Europoje pirmosios išsivadavo ir sukūrė savo valstybes Osmanų imperijos tautos: graikai (1830), rumunai (1861), serbai (1878), bulgarai (1908), albanai (1912). Pertvarkytoje imperijoje į dualistinę Austrijos‑Vengrijos valstybę vengrai greta austrų faktiškai įgijo lygias teises. Kilus Pirmajam pasauliniam karui susilpnėjus ir žlugus Austrijos‑Vengrijos, Rusijos, Vokietijos, Osmanų imperijoms, susikūrė estų, latvių, lietuvių, lenkų, pietų slavų ir kitų tautų valstybės. Tautinius judėjimus lydėjo kylantis nacionalizmas, siekiant sukurti monoetnines valstybes. Be prievartos, buvo griebiamasi net genocido (Turkijoje, Vokietijoje).^[1]

Po Antrojo pasaulinio karo iš dalies buvo pakartota Europos šalių patirtis ir jų kolonijose Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje, kur iki 1980 m. susikūrė daug naujų valstybių. Sovietų Sąjungos iširimą 1990–1991 m. paskatino ne tik ištikusi sunki ekonominė krizė, bet ir kilę separatistiniai reformų sąjūdžiai, tarpnacionaliniai konfliktai. Išsivadavo ir sukūrė (ar atkūrė) savo valstybes buvusių sąjunginių respublikų tautos: armėnai, azerbaidžaniečiai, baltarusiai, estai, gruzinai, kazachai, kirgizai, latviai, lietuviai, moldavai, tadžikai, turkmėnai, ukrainiečiai, uzbekai. SSRS nesugebėjo išlaikyti pozicijų ir Rytų bei Vidurio Europos valstybėse, kur žlugo prosovietiniai komunistiniai režimai Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje.

Paaštrėjus tarpnacionaliniams konfliktams, kuriuos lydėjo karai, etninis valymas, žlugo federacinė Jugoslavija. Jos vietoje 1991–2003 m. etniniu pagrindu susikūrė nepriklausomos Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Kosovas, Kroatija, Makedonija, Serbija, Slovėnija. 1992 m. Čekoslovakija taikiai skilo į 2 valstybes – Čekiją ir Slovakiją.

Tautiniai judėjimai, nors ir mažesnio masto, nesiliauja, tebevyksta.^[1] Čečėnai, kurdai, tibetiečiai ir kiti siekia garantuotų politinių teisių, autonomijos. Tautinio judėjimo apraiškų tebekyla demokratinėse šalyse, kur tautos seniai sėkmingai sugyvena. XX a. pabaigoje paaštrėjo anglakalbių ir prancūzakalbių santykiai Kanadoje, kilo judėjimai dėl Škotijos, Katalonijos valstybingumo įteisinimo.

Pagrindinis straipsnis – Lietuvių tautinis sąjūdis.

Lituanistinis sąjūdis prasidėjo XIX a. pradžioje. Tautinio judėjimo pradžia laikytini 1822–1823 m.,^[4] kai Vilniaus universitete susikūrė studijavusių lietuvių studentų bendraminčių būrelis. Jo nariai (Simonas Stanevičius, Kajetonas Nezabitauskis, kunigų seminarijos alumnai ir kt.) domėjosi kultūrine ir ypač literatūrine veikla. Formuojantis lietuvių inteligentijai, atsirado siekis žadinti tautinę savimonę, kurti bendrinę lietuvių kalbą, tirti Lietuvos istoriją nuo senovės lietuvių religijos laikų, domėtis lietuvių tautos buitimi, papročiais, tautosaka. Rusijos imperijoje dalis tautinio judėjimo veikėjų veikė drauge su lenkais, turėjo viziją dėl bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės atkūrimo.

Naujas tautinio sąjūdžio etapas prasidėjo po 1863 m sukilimo. Paaštrėjus kovai prieš tautinę priespaudą, pradėta priešintis ne tik prieš caro valdžios vykdytą rusinimą, bet ir prieš katalikų dvasininkijos bei bajorijos daugumos skleistą lenkinimą. Buvo siekiama panaikinti spaudos draudimą, grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą. Lietuviški spaudiniai leisti užsienyje ir nelegaliai platinti Lietuvoje, kurtos daraktorių mokyklos, slaptos organizacijos.