Lietuvių tautinis sąjūdis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lietuvių tautinis sąjūdis – XIX a. XX a. pradžioje vykęs lietuvių modernios tautos formavimo ir politinio išsivadavimo, savos tautinės valstybės sukūrimo judėjimas.

Etapai ir periodizacija

Pagrindinis straipsnis – Žemaičių lietuviškasis sąjūdis.

Pirmuoju lietuvių tautinio judėjimo etapu laikytinas žemaičių lietuviškasis sąjūdis. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis neperaugo į brandesnę platesnės visuomeninės - politinės veiklos stadiją, nes tam sutrukdė carinės valdžios represijos po 1863–1864 m. sukilimo, iš kurių skaudžiausius padarinius turėjo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio veikėjai daugiausia klojo pamatus moderniai lietuvių kultūrai, bet galima kalbėti ir apie tam tikrą jų Lietuvos politinės ateities įsivaizdavimą. Pagrindinis akcentas čia turėjo būti išsivadavimas iš Rusijos imperijos priklausomybės. Šia prasme žemaičių lietuviškasis sąjūdis nebuvo opozicija bajoriškajam 1863–1864 m. sukilimui, kai kurie su sąjūdžio aplinka susiję žmonės patys dalyvavo sukilime, kaip kad Mikalojus Akelaitis.

Maždaug apie dvidešimt metų po 1863–1864 m. sukilimo numalšinimo lietuvių tautinis judėjimas išgyveno pertrūkio periodą, nors lietuvišką veiklą ir tęsė dalis nuo sukilimo žymiau nenukentėjusių inteligentų. Iš jų išskirtinas Motiejus Valančius, nors daugiau ir bažnytiniais sumetimais, tačiau pirmasis suorganizavęs pasipriešinimą spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui ir inspiravęs vadinamąją knygnešystę. Į kokybiškai tą pačią nacionalinės kultūros kūrimo fazę kaip ir XIX a. 3 dešimtmetyje, o tuo pačiu ir į tautinio judėjimo atsigavimo arba antrąjį jo etapą buvo įžengta su Jono Basanavičiaus pradėta leisti „Aušra“, t. y., nuo 1883 m. Ankstesnėje istoriografijoje, o dar ir dabar (ypač užsienio istorikų) „Aušra“ tebelaikoma lietuvių tautinio judėjimo pradininke, nors tai nėra visai teisinga. Šis antrasis lietuvių tautinio sąjūdžio etapas gana greitai peraugo į masinę stadiją su slaptų lietuviškų mokyklų kūrimu, knygnešystės plitimu ir nelegalių kultūrinių draugijų organizavimu. Apie 1896 m. moderni lietuvių tauta socialiniu ir kultūriniu požiūriu jau buvo susiformavusi, lietuvių tautinis judėjimas ėmė brandinti politinius tautos savarankiškumo siekius, kurie buvo visuomenei ir kitoms tautoms deklaruoti Didžiajame Vilniaus Seime.

Sąjūdžio raiška

Lietuvių tautinis sąjūdis 1883–1896 m. telkėsi pirmiausia apie nelegalius periodinius leidinius, kurie atsirado priešinantis spaudos draudimui. Pirmasis iš jų buvo „Aušra“(1883–1886), kuri daug rašė Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos temomis, propagavo tautinį sąmoningumą. „Aušra“ buvo mėnesinis žurnalas, leidžiamas 1000 egzempliorių tiražu, kurio apie trečdalis buvo platinamas prenumeratoriams. „Aušros“ idėjas pratęsė „Varpas“(1889–1905), kuris buvo skirtas pirmiausia inteligentams. Jame dominavo liberalios - demokratinės pažiūros, kur kas ryškiau nei „Aušroje“ pasisakyta prieš carinės patvaldystės režimą. Norėdami pasiekti liaudį varpininkai pradėjo leisti „Ūkininką“(1890–1905), kurio tiražas siekė iki 2000 egzempliorių. Varpininkai, skirtingai nuo „Aušros“ bendradarbių, vadintų aušrininkais, jau turėjo organizacinę struktūrą. 1889 m. vykęs lietuvių inteligentų susirinkimas Suvalkijoje išrinko varpininkų komitetą, kuris vėliau veikė pastoviai ir rūpinosi grupuotės veikla ir spaudos leidimu. Nelegalios spaudos sąlygomis visi „Varpo“ straipsniai pasirašinėti slapyvardžiais arba iš viso nepasirašyti. Pagal nustatytus slapyvardžius žinoma, kad „Varpe“ bendradarbiavo ne mažiau kaip 91 autorius. „Varpas“ bei „Ūkininkas“ atstovavo lietuvių tautinio sąjūdžio liberaliąją srovę. Konservatyvioji - katalikiškoji srovė nuo 1890 m. leido savo spaudą. Žymiausi šios srovės leidiniai buvo „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga“(1890–1896) ir „Tėvynės Sargas“(1896–1904), kurio tiražas taip pat siekė 2000 egzempliorių. Reikšmingiausia lietuvių tautinio sąjūdžio sėkmės sąlyga buvo liaudies įsijungimas, sąjūdžio peraugimas į masinio judėjimo stadiją.

Ypač aktyviai lietuvių valstiečiai dalyvavo knygnešystės, t. y., lotyniškais rašmenimis spausdintos spaudos nelegalaus platinimo veikloje Lietuvoje. Veikė ne tik pavieniai knygnešiai, o ir jų organizacijos. Pirmąją knygnešių organizaciją, kaip ir patį lietuviškos spaudos kelią iš Prūsijos, suplanavo ir sukūrė Motiejus Valančius. O bene didžiausios ir plačiausiais veiklos mastais pasižymėjusios nelegalios spaudos platinimo draugijos „Sietynas“(veikė nuo 1894 m.) vadovais buvo paprasti valstiečiai. Draugijos nariai pagal gyvenamąją vietą būrėsi į 8 kuopeles. Marijampolėje ir jos apylinkėse veikė centrinė kuopelė. Augant tautinei valstiečių savimonei kūrėsi pirmosios valstiečių bibliotekėlės. Vien iš carinės valdžios susektų yra žinomos 38 tokios bibliotekėlės 1894–1904 m., turėjusios 1178 lietuviškus leidinius. Plito ir slaptos lietuviškos mokyklos. Vien carinės valdžios susektų 1883–1904 m. buvo 130, kuriose mokėsi 1136 mokiniai. Net ir spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo, kultūrinės priespaudos metais lietuviai tautinio sąjūdžio dėka XIX a. pabaigoje buvo viena iš raštingiausių Rusijos imperijos tautų, nusileisdami tik estams ir latviams.