Labguvos apskritis Landkreis Labiau
← 1818 – 1945 →
Apskritis Karaliaučiaus apygardoje (žalia) po 1905 m.
Valstybė	Prūsijos karalystė
Apygarda	Karaliaučiaus apygarda
Administracinis centras	Karaliaučius
Plotas	1 065 km²

Labguvos apskritis (vok. Hauptamt Labiau, 1818–1945 m. Kreis Labiau, Landkreis Labiau) – 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 1815–1818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Labguva.

Apėmė didelę šiaurinės Sembos dalį. Ribojosi su Įsruties, Tilžės ir Karaliaučiaus (Sembos) apskritimis, po 1818 m. adminstracinių teritorinių pertvarkymų – ir su Lankos (Pakalnės apskritis), Vėluvos apskritimis. Driekėsi abipus Deimenos ir Timbros upių, palei Kuršių marias.

Žymesnės gyvenvietės: Gilija, Lauknos, Laukiška, Mielaukiai, Laigyčiai, Kaimė, Papelkiai.

Apskrityje buvo daug lietuvių šatulinių valstiečių, vokiečių dvarų palyginti nedaug. Per 1709–1710 m. didijį marą bei badą apskrityje mirė apie 6550 žmonių, liko tušti 386 lietuvių ūkiai. Per XVIII a. pirmosios pusės didžiąją kolonizaciją padaugėjo vokiečių, bet dėl nepalankių gamtinių sąlygų jų apsigyveno gerokai mažiau, negu gretimose apskrityse, dėl to apskrities lietuvių asimiliacija vyko lėčiau.

Apskrityje veikė daug pieninių, malūnų, lentpjūvių, durpes gamino Agilos ir Pakalvių įmonės, žuvies miltai gaminti Labguvos fabrike. Buvo 11 evangelikų liuteronų parapijų ir 1 katalikų parapija Labguvoje. Dėl laukinių žvėrių gausos Labguvos miškuose medžiodavo krašto diduomenė. juos mėgo ir Prūsijos ministras pirmininkas Hermanas Geringas.

1939 m. apskrities plotas buvo 1065 km². Buvo 111 seniūnijų su 346 gyvenvietėmis.^[1]

Gyventojų surašymo duomenimis, 1871 m. 414 apskrities gyvenviečių gyveno 52 609 žmonės. Įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:^[2]

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Labguvos apskrityje lietuviai sudarė iki 41 % gyventojų, 1837 m. iš 38 173 žmonių lietuvių buvo 12 948 (33,9 %), 1852 m. iš 44 807 – 14 454 (32,3 %), 1861 m. iš 47 288 – 9612 (20,3 %), 1890 m. iš 53 220 – 8666 (16,3 %), 1910 m. iš 51 057 – 4161 (8,1 %). Bažnytinės statistikos duomenimis, 1897 m. iš 45 738 parapijiečių lietuvių buvo 10 764 (23,5 %), 1912 m. iš 33 576 parapijiečių – 7289 (21,7 %). 1800 m. apskrityje veikė 20 lietuvių pradžios mokyklų.^[3]

• Sembos genealoginiai tyrinėjimai Archyvuota kopija 2014-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• Kraštiečių tinklalapis

Ž • A • R Rytų Prūsijos apskritys (Kreis) 1773-1945 m. Rytų Prūsijos departamentas / Karaliaučiaus apygarda Alnaštyno (iki 1905) · Braunsbergo · Frydlando · Girdavos · Heilsbergo · Karaliaučiaus · Karaliaučius (miestas) · Klaipėdos (1818-1922, 1939-45) · Labguvos · Morungo · Neidenburgo (iki 1905) · Ortelsburgo (iki 1905) · Osterodės (iki 1905) · Prūsų Ylavos · Prūsų Olandijos · Rastenburgo · Rešliaus (iki 1905) · Šventapilės · Vėluvos · Žuvininkų Lietuvos departamentas / Gumbinės apygarda Alėckos (Troiburgo) · Darkiemio (Angerapės) (nuo 1818) · Geldapės (nuo 1818) · Gumbinės · Įsruties · Įsrutis (miestas) · Johanisburgo (iki 1905) · Klaipėdos (iki 1818) · Lėciaus (1818-1905) · Luko (1818-1905) · Pakalnės (Lankos) (nuo 1818) · Pilkalnio (Šlosbergo) (nuo 1818) · Ragainės (1818-1923) · Stalupėnų (Ebenrodės) (nuo 1818) · Šilokarčemos (Haidekrugo) · Tilžės > Tilžės-Ragainės (nuo 1922) · Tilžė (miestas) · Unguros (Angerburgo) (nuo 1818) · Zensburgo (iki 1905) Alnaštyno apygarda (nuo 1905 m.) Alnaštyno · Johanisburgo · Luko · Lėciaus · Neidenburgo · Ortelsburgo · Osterodės · Rešliaus · Zensburgo