Uoliena – vienalytės mineralinės sudėties mišinys, sudarantis vieną geologinį kūną, turintis specifinę struktūrą ir tekstūrą.^[1]

Uolienos pagal kilmę skirstomos į šiuos tipus:

• magminės – Magminės uolienos susiformavo tiesiogiai iš išsilydžiusios magmos. Šios uolienos skirstomos į dvi klases:
  • Intruzinės – susiformuoja iš stingstančios magmos, paprastai giliai Žemės plutoje
  • Efuzinės (Vulkaninės) uolienos – tai išsiveržusių ugnikalnių suformuotos uolienos

• nuosėdinės uolienos susidaro nusėdus nuolaužoms ar organinei medžiagai, taip pat išsiskyrus uolienom iš įvairių tirpalų (evaporitai). Jos skirstomos į nuolaužines, chemines ir biogenines.
  • nuotrupines kilmės uolienos susidaro dėl dūlėjimo, erozijos ir kitų procesų yrant kietoms uolienoms. Šios uolienos dažniausiai būna birios (pvz., uolų nuolaužos, gargždas, žvyras, smėlis).
  • Cheminės kilmės uolienos susidaro karšto ir sauso klimato sąlygomis dėl intensyviai garuojančio vandens arba mineralinių šaltinių išsiliejimo vietose. Vykstant šiems procesam, susidaro valgomoji druska, gipsas, anhidritas.
  • organines kilmės uolienos susidaro iš augalinių ir planktoninių organizmo liekanų, iš kriauklių, koralų skeleto liekanų (klintis, kreida, koralų smėlis). Joms kaupiantis, vyksta biocheminės reakcijos. Kai kurių iš šių uolienų išskirtinis bruožas – degiosios savybės (pvz., akmens anglis, nafta).

• metamorfinės

Metamorfinės uolienos susidaro pakeičiant bet kokią kitą uolieną, įskaitant ir metamorfinę, paveikiant temperatūrai ir (arba) slėgiui.

• dirbtinės

šiuolaikiniai polimerai jau ir išvaizda, ir mechaninėmis savybėmis nebenusileidžia tikrai uolienai; naudojami dekorui ir kt. [1] Archyvuota kopija 2016-03-02 iš Wayback Machine projekto.

Retkarčiais išskiriamas dar vienas uolienų tipas – meteoritai. Tai visatoje susidariusios uolienos, kurios nukrito ant Žemės paviršiaus.

Uolienų virsmai buvo aprašyti sukūrus vadinamą „uolienų ciklo“ modelį.

Magminės ir metamorfinės uolienos sudaro iki 90 % Žemės tūrio. Tačiau nuosėdinės uolienos dengia 75 % Žemės paviršiaus. Riba tarp uolienų tipų yra daugiau sąlyginė. Mokslas, nagrinėjantis uolienas, jų savybes, kilmę, sudėtį, vadinamas petrologija.

Visų trijų tipų uolienos dėl dūlėjimo, suslėgimo ir aukštos temperatūros ilgainiui virsta vis kitu tipu. Vienų uolienų virtimas kitomis vadinamas uolienų kaitos ciklu. Jis nesiliauja niekad.

Lietuvos žemės paviršiuje dauguma uolienų yra nuosėdinės kilmės, kurias suklostė kvartero ledynmetis.

• Molis, smėlis, žvyras, gargždas – nuosėdinės kilmės.
• Visi lauko rieduliai, į Lietuvą atnešti ledynų, – magminės arba metamorfinės kilmės uolienos.
• Jauniausios uolienos – organinės kilmės durpės, upių žemupiuose susiklostančios nuosėdinės aliuvinės nuogulos.
• Seniausių uolienų aptinkama kristaliniame pamate vakarų Lietuvoje Rytų Europos platformos pakraštyje, slūgsančiame 2 km gylyje. Gilesnių sluoksnių (iš daugiau nei 2 km gylio) uolienų pavyzdžių kernų pavidalu saugoma Vievio geologijos muziejaus saugykloje.