Kopa – vėjo supustyta smėlio kalva smėlėtuose pajūriuose, paežerėse, paupiuose, dykumose. Jos slenka vyraujančio vėjo kryptimi nuo kelių centimetrų iki kelių metrų per metus. Kopos yra dviejų rūšių: judriosios ir nejudriosios, kitaip negyvosios. Kai kopos apauga augalija, jos nustoja judėti ir tampa negyvosiomis kopomis. Senosios Lietuvos pajūrio kopos susidarė prieš 5000–6000 metų. Kuršių nerijos kopos susidarė prieš 200 metų.^[1]

Yra du smėlio kopų tipai – barchanai ir seifai, arba išilginės kopos.

Barchanai paprastai būna dykumos pakraščiuose, kur smėlio palyginti nedaug ir dažnai yra šiek tiek krūmų skrebų. Šios kopos pjautuvo pavidalo: jų ragai atkreipti pavėjui. Tarp kopų yra gargždas arba plika uoliena. Vėjas lėkštuoju šlaitu pučia smiltis aukštyn. Kai jos pasiekia kopos viršūnę, nusirita žemyn statesniuoju pavėjiniu šlaitu. Taip smėlio grūdeliai iš kopos užpakalinės dalies nuolat pernešami į priešakinę, ir kopa lėtai slenka. Didžiulės kopos slenka nepaprastai lėtai, o maži barchanai nuslenka iki 15 m per metus. Kur barchanų yra daug, jie išsirikiuoja eile ir sudaro skersinę kopą.

Seifai, arba išilginės kopos, užima gana didelius dykumo plotus. Tai ilgi smėlio gūbriai, kuriuos vienus nuo kitų skiria uolėti arba akmeningi ruožai, nuo kurių vėjo sūkuriai nupustė smėlį. Kur visą dykumą dengia smėlis, barchanai ir seifai susilieja ir sudaro netvarkingą kalvotą paviršių. Smulkiausios dulkės pakyla į orą tūkstančius metrų, nulekia šimtus kilometrų ir, jei būna išnešamos už dykumos ribų, nusėdusios sudaro labai derlingą liosinį dirvožemį.^[2]

Vėjo supustytos pusmėnulio arba pjautuvo pavidalo smėlio kalvos ilgais lėkštais priešvėjiniais, trumpais stačiais pavėjiniais šlaitais, pereinančiais į pavėjui atkreiptus ragus. Barchanai labai judrios kopos per metus galinčios nukeliauti kelis šimtus metrų.

Barchanai augdami ir slinkdami į priekį jungiasi, sukimba ragais arba prisišlieja vienas prie kito ir sudaro grandines, kalvagūbrius.

Ilgi, lygiagretūs gūbriai su nuobiriniais šlaitais iš abiejų pusių. Seifai gali būti daugiau kaip 300 km ilgio.

Statmenos vyraujančio vėjo krypčiai, lygiagrečios kopų eilės, panašios į bangas.

Radialinės simetriškos formos, kurių keteros spinduliais nutįsta iš centrinės viršūnės. Formuoja smarkūs kintančios krypties vėjai.

Kupolo ar ovalo formos pavienės kopos. Kopos aukštį riboja smarkūs vėjai. Šios formos kopos retos.

Išlenktos su ilgais beveik lygiagrečiais prieš vėją atgręžtais ragais. Susidaro pustomuose smėlynuose, gali jungtis ir sudaryti grupes. Pasižymi dideliu judrumu.

Banguotos, atsitiktinės formos kopos. Formuoja pastovaus stiprumo vėjai, tačiau kintančios krypties.

Lietuvoje yra dviejų tipų kopos: pajūrio ir žemyninės (kontinentinės).

Didžiausios Lietuvoje kopos yra Kuršių nerijoje. Aukščiausios ir didžiausios kopos Lietuvoje yra Parnidžio kopa su Saulės laikrodžiu (52 m), Urbo kopa, ant kurios stovi Nidos švyturys (52 m), ir Didžioji kopa (50 m). Kitos žymesnės kopos yra Hageno kalnas, Karvaičių kopa, Pilkosios kopos, Skirpsto kopa, Vecekrugo kopa.

Apaugusių mišku, žemyninių kopų yra smėlingoje Pietryčių (Dainavos) lygumoje (Varėnos rajone, Marcinkonių, Druskininkų apylinkėse), kur jos susidarė zandrinėje lygumoje. Kitos žemynininės taip pat yra Nemuno slėnyje ir kai kuriose aliuvinėse lygumose, Kazlų Rūdos, Viešvilės, Skersabalių apylinkėse.^[3] Marcinkonyse, taip pat Dumsių girioje (Būdų miške) prie Gaižiūnų poligono ir Rūdninkų girios viduryje (buvusiame poligone, esančiame 40 km nuo Vilniaus) bei Bartkuškio miške (Širvintų rajonas) yra susiformavusios atviros žemyninės kopos (žr. Gaidzių kopa (Klonių kalnas), Dumsių kopa, Rūdninkų kopa, Bartkuškio kopa).

• 
  Parnidžio kopa
• 
  Didžioji kopa
• 
  Kopa Maroke
• 
  Kopos Mirties slėnyje, JAV
• 
  Kopa Namibijoje

• Parnidžio kopa Nidoje
• Parabolinės kopos Kuršių nerijoje Archyvuota kopija 2012-12-19 iš Wayback Machine projekto.
• Mirusios kopos
• 10 aukščiausių pasaulio kopų (anglų k.)^{[neveikianti nuoroda]}
• Kopų nuotraukų galerija^{[neveikianti nuoroda]}