Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Slivovica (angl. slivovitz) – stiprus bespalvis alkoholinis gėrimas, gaminamas iš distiliuotų raugintų slyvų sulčių, nors neretai naudojama ir dalis kitokios žaliavos. Šios gėrimas panašus į brendį, todėl angliškai jį kartais vadina slyviniu brendžiu (angl. plum brandy). Alkoholio kiekis svyruoja nuo 25 iki 70 tūrio procentų, nors dažniausiai pardavinėjama slivovica turi 40-45 % alkoholio. Rakija ir slivovica paprastai geriamos iš mažų stiklelių (30-50 ml), dažnai – šilta ar net pašildyta.

2022 m. Serbiška slivovicos gaminimo kultūra buvo įrašyta į nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą kaip Socialinė praktika ir žinios, susijusios su tradicinio slyvų spirito ruošimu ir vartojimu – slivovica.^[1]

Gėrimas kilo Balkanų pusiasalyje, spėjama – dabartinės Serbijos teritorijoje.

Šis gėrimas Balkanuose priskiriamas rakijoms. Balkanų slaviškose valstybėse slivovica yra nacionalinis gėrimas, šiose šalyse į slivovicą perdirba apie 70 % slyvų derliaus (~424300 tonų/metus pagal MŽŪO 1999-2001 m. duomenis).

Slivovicą daugiausia gamina Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Čekija, Juodkalnija, Kroatija, Lenkija, Šiaurės Makedonija, Rumunija, Serbija, Slovakija, Slovėnija, taip pat šiek tiek jos gamina ir Austrija, Italija, Vengrija, Vokietija.

Rytų Europos žydai (aškenaziai) tradiciškai laiko slivovicą gėrimu, kuris, geriamas baigiant valgyti, gerina virškinimą. Kadangi slivovicoje nebūna grūdų spirito, slivovica paprastai laikoma košerine.

Gėrimas pavadintas pagal pagrindinę žaliavą – slyvas (šljiva arba sliva).
Slavų ir kitų Balkanų regiono tautų kalbose slivovica vadinama labai panašiai – serb. шљивовица, šljivovica; bulg. сливова, slivova, сливовица, slivovitsa; slovėn. slivovka; kroat. šljivovica; bosn. šljivovica, šljiva; maked. сливовица, slivovitsa, сливова ракија, slivova rakija; lenk. śliwowica, rumun. şliboviţă; slovak slivovica; ček. slivovice.

Iš slyvų ir nedidelio kiekio kauliukų maltų branduolių išspaudžia sultis, į jas prideda krakmolo ir cukraus ir gautą mišinį raugina. Distiliuojant raugintą skystį gaunamas pirminis gėrimas, kuris po to skaidrinamas. Gerosios skoninės savybės gaunamos slivovicą išlaikant. Malonų gardį slivovicai suteikia slyvų kauliukų branduoliai, kuriuose yra gana daug amigdalino (angl. amygdalin), kuris yra būdingas kartiesiems migdolams.

Slivovicą kaip ir kitas rakijas laiko medinėse (ąžuolinėse ar šilkmedinėse) statinėse, todėl slivovica įgauna papildomą aromatą ir spalvą (auksinę rudą). Pramoniniai gamintojai, kurie išlaiko slivovicą stiklinėse ar nerūdyjančio plieno talpyklėse, į ją deda ąžuolo ar šilkmedžio skiedrų, kad pagerintų skonį ir spalvą.

Slivovica skirstoma į tris grupes:

• Medinėse statinėse laikyta slivovica.
• Stiklo ir pan. induose laikyta slivovica.
• Saldi slivovica (gaunama mirkinant vaisius distiliuotoje slivovicoje).

Kartais gaminama ir surogatinė slivovica, kai į spiritą pila slyvų sulčių ir karčiųjų migdolų aliejaus.

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Serbijoje Materialusis Stari Rasas ir Sopočanų vienuolynas (1979) · Studenicos vienuolynas (1996) · Gamzigradas-Romuliana, Galerijaus rūmai (1990) · Viduramžių kapavietės stečai (2016, kartu su 3 kitom valstybėm) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2021, kartu su 19 kitų valstybių) Nematerialusis Slava, šeimos šventųjų garbinimas (2014) · Tradicinis liaudies šokis kolo (2017) · Pritariamasis dainavimas su guslėmis (2018) · Zlakusos keramika, puodininkystė žiedimo ratu Zlakusos kaime (2020) · Socialinė praktika ir žinios, susijusios su tradicinio slyvų spirito ruošimu ir vartojimu – slivovica (2022)