Pušynas – medynas, kuriame vyrauja pušys. Būna gryni pušynai ir mišrūs – Eurazijos vidutinių platumų juostoje su beržais, eglėmis, drebulėmis, rečiau juodalksniais, Šiaurės Amerikoje – su sekvojomis, Meksikoje – su kadagiais. Pušų medynai labiau paplitę nederlinguose sausuose, laikinai įmirkstančiuose, įmirkusiuose smėlio ir priesmėlio augaviečių dirvožemiuose – smėlžemiuose. Gryni, šviesūs pušynai vadinami šilais. Paplitę pušynai daugiausia vidutinių platumų miškų ir miškastepių juostoje, mažiau subtropikų ir atogrąžų juostose. Dėl ažūriškų pušų viršūnių miško skliautas retas, miškui tenka daug šviesos ir drėgmės, todėl pušynuose būdingas vešlus pomiškis, gausu atžalų.^[1]

Eurazijos vidutinių platumų juostoje paplitę kerpinis, brukninis, brukninis‑mėlyninis, mėlyninis, mėlyninis‑kimininis, viksvinis‑kimininis ir gailinis‑kimininis pušynai. Rečiau pušynų pasitaiko mėlyngirio, sausgirio ir raisto miško augavietėse.

Pušys išskiria stiprius fitoncidus, bei kitas medžiagas, teigiamai veikiančias žmogaus sveikatą. Pušynuose gausiai auga valgomieji grybai, uogos (mėlynės, bruknės, pelkėtose vietose – spanguolės, tekšės, kirtimuose, pamiškėse – žemuogės, avietės).^[1] Pušynai pasižymi vertinga mediena, renkami sakai.

Lietuvoje dauguma pušynų yra savaiminės kilmės. 2009 m. jie sudarė 35,4 % (723,4 tūkst. ha) visų Lietuvos medynų ploto. Pušynų vidutinis amžius 67 m., bonitetas II,0, skalsumas 0,75, medienos vidutinis tūris 255 m³/ha, bendras metinis tūrio prieaugis 6,9 m³/ha.^[2] Pušynai veši daugiausia Lietuvos pietrytinėje dalyje – Dainavos, Kapčiamiesčio, Ažvinčių–Minčios, Labanoro, Lavoriškių, Rūdninkų giriose, Subartonių miškuose, kitur dideli pušynai yra Kazlų Rūdos, Karšuvos, Šimonių, Žaliojoje giriose, Baltijos pajūryje. Pušynai sudaro miestų žaliąsias zonas, juose įsikūrę kurortai, poilsio namai.^[3]