Pasaulio prokalbė
Pasaulio prokalbė – hipotetinė prokalbė, spėjamoji visų pasaulio kalbų (išskyrus ženklų kalbas) pradininkė. Prokalbės duomenų istoriniuose šaltiniuose neaptinkama, o pasaulio prokalbės idėja remiasi monogenetine prielaida, t. y., kad visos pasaulio šnekamosios kalbos išsirutuliojo iš vienos kalbos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmasis pasaulio prokalbės idėją 1905 m. iškėlė italų kalbininkas A. Trombetis.[1] Jo spėjimu, šioji prokalbė galėjusi būti vartojama prieš 100–200 tūkst. metų.[2] Nepaisant to, daugelis XX a. pradžios kalbininkų šios idėjos nepalaikė, tačiau XX a. viduryje ją ėmė paremti žymus JAV kalbininkas M. Svodešas,[3] o vėliau ir kiti žymūs JAV kalbininkai.
Laikas ir vieta
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kadangi pasaulio prokalbė yra hipotetinė, jos ypatybes sunku nustatyti. Spėjama, kad ji galėjusi atsirasti paleolite, prieš 50 tūkst. metų. 2011 m. „Science“ žurnale vienas straipsnis iškėlė hipotezę, kad visų žmonijos kalbų tėvynė turėtų būti Afrika ir susiformavo dar iki žmonėms migruojant iš Afrikos į kitus žemynus.[4]
Žodynas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1994 m. M. Rulenas ir Dž. Bengtsonas sudarė 27 pagrindinių šaknų, iš kurių susidarė vėlesnių kalbų žodžiai, sąrašą.[5]
- aja – „motina“
- bu(n)ka – „kelis; lenkti“
- bur – „pelenai, dulkės“
- čun(g)a – „nosis; kvepėti“
- kama – „laikyti rankoje“
- kano – „ranka“
- kati – „kaulas“
- k'olo – „skylė“
- kuan – „šuo“
- ku(n) – „kas?“
- kuna – „moteris“
- mako – „vaikas“
- maliq'a – „čiulpti, žindyti; krūtis“
- mana – „stovėti, likti“
- mano – „vyras“
- mena – „galvoti“
- mi(n) – „ką?“
- pal – „du“
- par – „skristi“
- poko – „ranka“
- puti – „vulva“
- teku – „koja, pėda“
- tik – „pirštas; vienas“
- tika – „Žemė“
- tsaku – „koja, pėda“
- tsuma – „plaukas“
- ʔaq’wa – „vanduo“
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Trombetti, Alfredo (1905). L'unità d'origine del linguaggio. Bologna: Luigi Beltrami.
- ↑ Trombetti, Alfredo (1922–1923). Elementi di glottologia. Bologna: Zanichelli.
- ↑ Ruhlen, Meritt (1994). The Origin of Language: Tracing the Evolution of the Mother Tongue. Stanford: Stanford University Press.
- ↑ Quentin D. Atkinson (2011). Phonemic Diversity Supports a Serial Founder Effect Model of Language Expansion from Africa. Science. 332 (6027): 346–349.
- ↑ Meritt Ruhlen; John Bengtson (1994). Global etymologies. On the Origin of Languages: Studies in Linguistic Taxonomy. pp. 277–336. PDF
Text is available under the CC BY-SA 4.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.
