Lichenologija (gr. leichen – kerpė + logos – mokslas) – mikologijos šaka, tirianti kerpių sandarą, cheminę sudėtį, fiziologiją, ekologiją, sistematiką, paplitimą.

Lichenologijos pradininkas Erikas Acharius (1757–1819 m., Švedija) paskelbė kerpių sistemą. XIX a. viduryje susiklostė dvi kerpių taksonomijos mokyklos. Vienos mokyklos atstovai (G. de Notaris, A. Masalongas, abu Italija) rėmėsi mikroskopinių struktūrų, ypač aukšliasporių, kitos (V. Nylanderis ir E. A. Vainio, abu Suomija; V. A. Leitonas, Didžioji Britanija) – gniužulo charakteristikomis. Šią mokyklą rėmė ir A. Calbruckneris (Austrija), paskelbęs naują kerpių sistemą ir jų katalogą.

1867 m. Simonas Švendeneris (Vokietija) įrodė, kad kerpę sudaro du organizmai – grybas ir dumblis, todėl kerpės priskiriamos grybams. 1951 m. R. Santesonas (Švedija) pasiūlė atsisakyti kerpių kaip atskirų organizmų sistematikos ir įtraukti jas į grybų sistemą. XX a. pradžioje O. Hesė ir V. Copfas (Vokietija) pradėjo kerpių cheminės sudėties tyrimus. Jų darbus tęsė J. Asahina (Japonija) ir V. L. Kulbersonas (JAV), kurie sukūrė plonasluoksnės chromatografijos standartinius metodus. Nuo XXI a. pradžioje daugiausia tiriami kerpių taksonomijos, filogenijos, sandaros, fiziologijos, paplitimo, fotobiontų sistematikos įvairių aspektai, kerpes parazituojantys grybai.

Lietuvoje pirmieji duomenys apie kerpes aptinkami Ž. E. Giliberto ir S. B. Jundzilo darbuose. Iki XX a. vidurio kerpės daugiausia buvo minimos tik bendrose botaninėse apžvalgose (A. Kisinas, E. Purvinas, Veronika Žvironaitė, K. Paul), pavieniuose darbuose (A. Olert, G. Letau, A. Michalskis).

1963 m. Antanas Minkevičius sudarė pirmąjį „Lietuvos kerpių sąvadą“. Nuo septinto iki devinto dešimtmečio floristinius ir cenologinius kerpių tyrimus vykdė T. Rudzinskaitė, kuri sudarė antrąjį „Lietuvos kerpių sąvadą“ (1982 m.), 1983 m. su kitais išleido „Vadovą Lietuvos kerpėms pažinti“. Nuo devinto dešimtmečio vidurio kerpes tiria Jurga Motiejūnaitė. Ji sudarė trečiąjį „Lietuvos kerpių sąvadą“ (1999 m.), išleido „Lietuvos krūmiškųjų ir lapiškųjų kerpių florą“ (2002 m.). Epifitinių kerpių cenologiją tiria Ingrida Prigodina–Lukošienė, kerpių panaudojimą aplinkos kokybei vertinti – Nomeda Jucevičienė. ^[1]

• Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui, Rimantas Lazdynas