Kriminalistika (lot. crimen - 'nusikaltimas', 'nusižengimas') – teisės mokslų disciplina apie metodus ir priemones tiriant, išaiškinant atskiras nusikalstamas veikas (netiriant nusikalstamumo - tokių veikų visumos), jų prevencijos, baudžiamojo persekiojimo (represyvias) priemones. Tikslas – išaiškinti, pateikti (tvirtus, tinkamus teisme) įrodymus apie padarytas veikas, jų išvengti arba kitaip užkirsti kelią nusikaltimams.

Kriminalistika yra savarankiška disciplina, gimininga kriminologijai, su kuria dažnai yra painiojama (kriminologija yra mokslas apie nusikalstamumo (t. y. nusikaltimo kaip reiškinio bei jų visumos) priežastis, nusikaltėlio elgseną, asmenybę (pvz., kriminalinė etiologija), nusikalstamumo pasireiškimo formas (kriminalinė fenomenologija)). Abi disciplinos viena kitos atžvilgiu laikytinos pagalbinėmis baudžiamosios teisės ir teisės mokslų kontekste.

• Kriminalinė strategija
• Kriminalinė taktika
• Kriminalinė technika (kriminalinė trasologija, kriminalinė odorontologija, kriminalinė balistika ir kiti pošakiai).

Kriminalistika Lietuvoje yra dėstomas kaip pasirenkamasis dalykas teisės mokslų krypties studentams. Įvairūs pošakiai dėstomi pasirinkus atitinkamas jurisdikcinės ir kt. veiklos specializacijas.

Lietuvos kriminalistika per daugelį dešimtmečių nuėjo sudėtingą, prieštaringą ir klaidų kelią - nuo empirinės (praktinės) iki mokslinės kriminalistikos. Teisės literatūroje išskiriami trys pagrindiniai Lietuvos kriminalistikos raidos etapai. Tai tarpukario Lietuvos (1918-1940), sovietmečio (1940-1990) ir nepriklausomos Lietuvos (nuo 1990) kriminalistika. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos kriminalistikos žingsniai buvo nepaprastai sunkūs. Kriminalinė policija nusikaltimams aiškinti neturėjo nei priemonių, nei patyrusių specialistų. Nebuvo jokių nusikaltėlių sąrašų, albumų, registracijos, todėl nežinota, kiek ir kokių yra recidivistų, besislapstančiųjų ir kt. Neturėta net fotoaparato, dresuotų pėdsekių šunų nebuvo agentūros - viskam stigo lėšų. Padėtis šiek tiek pagerėjo trečiojo dešimtmečio pradžioje padidinus kriminalinės policijos etatų skaičių iki 140. 1920 m. milicija (iki 1924 m.Lietuvos policija buvo vadinama milicija) sulaikė 12 605 nusikaltėlius, tarp kurių daugiausia buvo žmogžudžių, plėšikų, vagių, dezertyrų, degtindarių ir valstybinių nusikaltėlių.

• 1922 m. sukuriami įrenginiai nusikaltėliams registruoti ir indentifikuoti, o pirmieji daktiloskopijos bandymai buvo bene vienintelė patikimesnė indentifikavimo priemonė.1922-1923 m. įvesta nauja centralizuota ieškomų asmenų skelbimo tvarka, parengtos ir pradėtos praktiškai taikyti nusikaltėlių registracijos sistemos.
• 1992 m. rugsėjo mėn. pradėtas leisti milicijos laikraštis "Milicijos žinios" .
• 1923 m. rugsėjo mėn. Vienoje (Austrijos sostinė) įkurta Tarptautinės kriminalinės policijos komisija - analogiška Interpolui. Ši organizacija lėmė tolimesnę Lietuvos kriminalistikos plėtrą.
• 1926 m. pradžioje pasirodo pirmasis kriminalistikos vadovėlis lietuvių kalba V.Šebedevo "Mokslinė policija.Nusikaltėlių pažinimo ir nusikaltimų tyrinėjimo metodai".
• 1933 m. Kriminalinės policijos valdyba reorganizuojasi į Valstybės saugumo departamentą.
• 1935 m. Valstybės saugumo departamentas Kaune pradėjo leisti kriminalinių mokslų ir praktikos žurnalą "Kriminalistikos žinynas" .

• Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos katedra (vedėjas - prof. Hendryk Malevski)
• Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedra (vedėjas doc. Gintaras Švedas), iki 2009 m. rugsėjo 1 d. - VU TF Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedra
• Lietuvos teismo ekspertizės centras (LTEC).

• VU TF Baudžiamosios justicijos katedros tinklalapis

...