Nusikalstamumas – visuomeninis (socialinis) reiškinys, procesas, kurį sudaro visuma baudžiamų veikų (nusikaltimų), padarytų tam tikroje teritorijoje per tam tikrą laikotarpį. Baudžiamasis įstatymas yra pagrindinis kriterijus, kuris leidžia atskirti nusikalstamas veikas nuo nenusikalstamų. Nusikalstamumui būdingi tam tikri dėsningumai. Nusikalstamo elgesio rūšys ir standartai nėra atskirų nusikaltėlių auka.

Nusikalstamumas yra diferencijuotos visuomenės problema – ekonominės, politinės, teisinės ir kitų jos sistemų (posistemių) vidinių ir tarpusavio prieštaravimų padarinys. Kuo ryškesni šie prieštaravimai, tuo didesnė tikimybė nusikalstamumui plisti. Valstybės ekonominės ir socialinės situacijos stabilizavimas, valstybinių institucijų stiprėjimas gali sulėtinti nusikalstamumo augimą. Kita vertus, nusikalstamumas, kaip antrinis reiškinys, yra atsistatanti sistema, todėl jam būdingas tęstinumas, nusikalstamų tradicijų perimamumas. Be to, nusikalstamumą gali skatinti atsiradę nauji prieštaravimai, socialinės problemos.^[1]

Pagrindinis straipsnis – Nusikalstamumo kontrolė.

Suvokiant nusikalstamumą kaip objektyvų ir permanentišką socialinį reiškinį, akcentas nuo nepasiteisinusios sąvokos (ir praktikos) „kovoti" su nusikalstamumu perkeliamas į sąvoką (ir praktiką) „kontroliuoti„, t. y. valdyti. Terminas „nusikalstamumo kontrolė“ (paplitęs demokratinių valstybių kriminologijoje ir praktikoje) geriau išreiškia šio proceso esmę ir orientuoja ne tiek arba ne vien į teisinės prievartos mechanizmą (nors apima ir jį), bet pirmiausia į racionalų socialinio reiškinio valdymą, jo priežasčių šalinimą.

Nusikalstamumas susideda iš dalių, elementų, kuriems būdinga tam tikra tarpusavio priklausomybė. Jis yra polistruktūrinis (turi daug struktūrų):

1. Erdvės – laiko struktūra
2. Veikų pavojingumo visuomenei laipsnis
3. Nusikalstamumo kėsinimosi objektas
4. Nusikaltėlio psichinis santykis su padaryta veika
5. Nusikaltėlio asmenybės požymiai.

Nusikalstamumas skirstomas į registruotą (žinomą) ir latentinį (nefiksuojamą, nematomą, paslėptą). Registruotasis nusikalstamumas – toks, kurį fiksuoja kriminalinė statistika.

Latentinis nusikalstamumas (lot. latens – 'nepastebėtas', 'nepastebimas') latentinių veikų (nusikaltimų), nepatekusių į kriminalinę statistiką, visuma.^[2] Latentinio nusikalstamumo veikų skaičius niekada nėra tiksliai žinomas, lieka neįvertintas baudžiamojo teisingumo. Latentinį nusikalstamumą lemia objektyvūs (kai apie nusikaltimą žino tik nusikaltėlis arba tik nusikaltėlis ir auka) ir subjektyvūs (kai teisėsaugos institucijos dėl įvairių priežasčių nepateikia kai kurių atskleistų nusikaltimų skaičiaus) veiksniai.

Priežastys:

• Apie nusikaltimą nepranešta, nes nebuvo tikimasi, kad jis bus atskleistas.
• Nukentėjęs nežino, ar daiktas buvo pavogtas ar pamestas.
• Nukentėjęs bijo nusikaltėlio keršto.
• Teisėsaugos institucijos norėdama pateikti geresnius savo darbo rezultatus pateikia neteisingus duomenis apie įvykdytus nusikaltimus.
• Nukentėjęs nenori, kad kiti sužinotų, kad prieš jį buvo įvykdytas nusikaltimas (išžaginimas, sukčiavimas, vagystė ir kt.).
• Dėl menkų nuostolių nukentėjęs nenori vargintis ir atlikti visų pranešimo apie įvykį, o gal ir teismo procedūrų.
• Nukentėjusysis nepasitiki teisėsauga, netiki, kad nusikaltėlis bus nubaustas.
• Nukentėjusysis galvoja, kad už tokius veiksmus nebaudžiama.

Nepranešimas apie nusikaltimą ar duomenų klastojimas baudžiamas pagal įstatymą.

Pagrindinis straipsnis – Nusikalstamumas Lietuvoje.

Latentinio nusikalstamumo tyrimai Lietuvoje pradėti 1965 m. Išsamiau tirtas turtinių nusikaltimų latentiškumas. Sovietmečius didžiausias latentinių nusikaltimų skaičius fiksuotas vadinamųjų socialistinio turto grobimo atvejais. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, nustatyta, kad didžiausias latentinių nusikaltimų skaičius buvo vykdant vagystes, mažiausias – nužudymų atvejais.

• Jurijus Bluvšteinas (atsakingasis redaktorius). Kriminologija. Vilnius: Pradai, 1994.