Azerbaidžano lietuviai – lietuviai, gyvenę ar mokęsi Azerbaidžane.

Lietuvių Azerbaidžane atsirado, kai po vienos 1828 m. pasirašytos Rusijos imperijos ir Irano sutarties šiaurės Azerbaidžano teritorija buvo prijungta prie Rusijos imperijos. XIX a. pirmoje pusėje išeiviai iš Lietuvos (Ignotas Petraševskis) ir kai kurie Vilniaus universiteto auklėtiniai – Juozapas Senkovskis, Aleksandras Boreika Chodzka ir kiti žinomi orientalistai tiurkologai – aplankė Azerbaidžaną, tyrinėjo šio krašto istoriją, literatūrą ir kultūrą. Be to, XIX a. lietuvių tarnavo Azerbaidžane dislokuotuose Rusijos imperijos kariuomenės daliniuose. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje apsigyveno ir civilių. Jie dirbo naftos verslovėse, pašto, švietimo, medicinos įstaigose ir kitur. 1909–1920 m. Baku gyveno ir dirbo Vincas Krėvė.

Daug lietuvių Azerbaidžane atsidūrė per Pirmąjį pasaulinį karą. 1917–1920 m. čia veikė lietuvių tautos organizacijų taryba. 1920 m. Azerbaidžaną užėmusios Raudonosios armijos 11-osios armijos vienas aukštųjų vadų buvo Jeronimas Uborevičius. 1921 m. Baku Darbininkų ir kareivių tarybos pirmininko pavaduotoju ir Baku KP (b) CK biuro nariu buvo paskirtas Juozas Vareikis. Azerbaidžano pietuose ir šiaurėje lankėsi J. Pranaitytė, Matas Šalčius, kuris įspūdžius aprašė knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“, kiti keliautojai ir spaudos darbuotojai. 1946 m. Azerbaidžane lankėsi lietuvių rašytojų delegacija: Petras Cvirka, Juozas Paukštelis, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Albinas Žukauskas. XX a. aštuntame – devintame dešimtmetyje lietuvių studijavo M. Azisbekovo naftos ir chemijos institute, grįžę į Lietuvą jie dirbo Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę daug Azerbaidžano lietuvių grįžo į Lietuvą.^[1]

Demografinė raida tarp 1970 m. ir 1989 m.
1970 m.	1979 m.	1989 m.
1 350	678	534
Demografinės raidos histograma