Urugvajuje gyvena apie 10 tūkst. lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų.^[1] Tai viena gausiausių lietuvių bendruomenių Lotynų Amerikoje, nusileidžianti tik Brazilijos ir Argentinos tautiečių organizacijoms.

Nėra tiksliai žinoma, kada pirmieji lietuviai atvyko į Urugvajų, tačiau pagrindinė emigracija prasidėjo 1928 m. Vien iki 1935 m. atvyko apie 10 tūkstančių emigrantų, turinčių lietuviškus pasus. Daugelis atvykusiųjų buvo jauni, todėl reikėjo rūpintis savo vaikų švietimu, susitikti ir bendrauti su tautiečiais, nes prastas ispanų kalbos mokėjimas stabdė lietuvių integraciją į vietinę visuomenę.

Jau 1932 m. įsteigta Jono Basanavičiaus vardo lietuviška mokykla, iš dalies išlaikoma Lietuvos valdžios; joje dirbo ne vienas mokytojas, specialiai atvykęs iš Lietuvos. Steigėsi daugybė lietuviškų organizacijų, jos savo susirinkimams naudojo mokyklos patalpas. Veikė Montevidėjo Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia.

Antrasis Pietų Amerikos Lietuvių kongresas 1963 m. vasario 21–26 d. surengtas Urugvajuje. Jame dalyvavo apie 230 svečių iš Argentinos ir Brazilijos. Lietuvių meninės saviveiklos kolektyvai Urugvajuje savo veiklą pradėjo 1952 m., suorganizavus „Vyčių” tautinių šokių kolektyvą.

1931 m. pradėtas leisti dvisavaitinis laikraštis „Naujoji banga”. Ilgiausiai iš visų Urugvajaus lietuvių leidinių išsilaikė komunistų leidžiamas dvisavaitinis laikraštis „Darbas”, leistas nuo 1935 iki 1975 m.

2007 m. Montevidėjuje liko tik viena organizacija – Urugvajaus Lietuvių kultūros draugija, kitaip dar vadinama „club lituano“.^[2] Draugijoje veikia vaikų šokių grupė „Rintukai” ir jaunimo šokių grupė „Ąžuolynas”, sekmadieninė mokyklėlė „Gabija“, kurioje mokėsi 26 vaikai, lietuvių kalbos kursus.

• Zoma Baitler, dailininkas
• Victorio Cieslinskas, krepšininkas (1952 m. vasaros olimpinių žaidynių bronzinio medalio laimėtojas)
• Vladas Doukšas, futbolininkas
• Eduardo Gudynas, mokslininkas
• José Gurvich, dailininkas
• Leonel Pilipauskas, futbolininkas
• Alfredo Stanevičius, kultūros ir visuomenės veikėjas

• Cerro