Vėliava
Vėliava – įvairių formų ir spalvų audeklo gabalas (skiautė), naudojamas kaip simbolis, ženklas ar signalas.[1] Vėliavos naudojamos kaip valstybių, organizacijų, miestų, įvairių administracinių vienetų, karinių dalinių simboliai. Mokslas apie vėliavas – veksilologija.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atsirado kaip karinių būrių simboliai. Senovės Egipto, Asirijos, vėliau kaip Graikijos, Romos kariuomenės naudojo vėliavas kaip kariuomenės ar atskirų jos dalinių skiriamąjį ženklą. Europoje labiausiai paplito viduramžiais. Vėliau pradėjo naudoti valstybės, laivynai, giminės, organizacijos.
Žodžio kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Algirdas Julius Greimas sieja žodį „vėliava“ su „vėlių būriu, vėlių visuma“: „Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos“.[2]
Etimologas Ernstas Frenkelis žodį vėliava gretina su vė́lankė, vė́langė ('vėjarodis'), latv. vēluogs, vēluoks, vāluogs ('vėjarodis, vėtrungė') ir kildina iš ide. *u̯ē(i)- 'pūsti, vėti' (iš jos kilęs ir žodis vėjas).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vėliava 1. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 781 psl.
- ↑ http://www.šaltiniai.info/index/details/1249
- ↑ Ernst Fraenkel. Litauiches Etymologysches Wörterbuch. I–II t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1962–1965. p. 1219.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Text is available under the CC BY-SA 4.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.
