Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Voratinklis – vorų rezgamas tinklas. Pilvelyje yra voratinklinės liaukos, kurios išskiria ore stingstančią baltyminę medžiagą – voratinklinį šilką, iš kurio daromas voratinklis. Voras kryžiuotis turi septynių rūšių liaukas, gaminačias skirtingas šilko rūšis. Vienos jų skirtos specifinėms tinklo dalims padaryti, grobiui suvynioti, kiaušinių kokono gamybai. Dalis liaukų išskiria lipnią medžiagą, kuria padengiami gaudomieji siūlai.

Verpimo karpučių viršūnėse yra mikroskopiniai verpimo vamzdeliai, kurie išskiria vieną šilko giją. Jų yra labai daug. Dėl to mums matomas voratinklio siūlelis susidaro iš daugybės plonų susuktų gijų. Visas voratinklio siūlas gali būti iki 45 metrų ilgio ir 2-4 mikrometrų storio. Ploniausias voro šilko siūlelis yra atsparesnis tempimui nei atitinkamo storio plieno viela. Sakoma, kad elastinga, stipri 1 mm skersmens gija gali išlaikyti iki 250 kilogramų.

Gaudomuosius tinklus vorai audžia labai įvairiai, kiekviena rūšis savaip. To paties tinklo gijos yra labai skirtingos. Vienos jų storos, kitos purios, trečios lipnios. Ant storesnių spindulinių gijų spirale išsidėsčiusios lipnios gijos. Klijai dengia jas ne ištisai, todėl toks tinklas ankstų rasotą rytą atrodo lyg būtų nusėtas smulkių karoliukų. Prie tokių lipnių siūlų sparnais bei kojomis ir prilimpa vabzdžiai. Voras tinklą daro labai stropiai, užpakalinių kojų pagalba, kurios turi specialų nagelį ir į šukas panašius šepetukus. Voratinklių darymas yra viena priežasčių lėmusių vorų sėkmę gamtoje. Jie geba panaudoti voratinklinį šilką ir kitoms funkcijoms atlikti, kurios labai padeda vorams kovoje už būvį. Iš šilko jie pina ne tik gaudykles, bet ir slėptuves, „lizdus“, taip pat jo pagalba keliauja pavėjui ir taip išplinta naujose vietose.

Gražiausią ir taisyklingiausios formos tinklą rezga vorai kryžiuočiai. Atskirų rūšių tinklai skiriasi ne tik savo dydžiu, o ir skirtingu spindulių skaičiumi, jų išsidėstymu. Voratinklius jie daro tarp gretimų medžių ar šakų. Voras tūno galva žemyn dažniausiai tinklo viduryje, ten, kur siūlai nelipnūs arba netoliese susiranda nuošalią slėptuvę ir į ten nuo voratinklio nuveda signalinį siūlą. Įkliuvusį grobį kryžiuotis, kaip ir naminis voras, apvynioja voratinkliu ir cheliceromis suleidžia paralyžuojančių nuodų dozę. Rudenį ir ypač „bobų vasarą“ šie vorai prisitaikę išplisti šilkinių siūlų pagalba.

Lietuvos gausiausia vorų šeima – gaubtatinklininkai mezga dvejopus tinklus. Vieni jų stato visai mažytes, netaisyklingas gaudykles, kuriomis pasigauna smulkias erkes, amarus, uodus ar museles. Kiti šios šeimos atstovai tarp žolių, dirvos įdubimuose, ant medžių ir krūmų šakų daro plokščius, truputi išgaubtus, panašius į hamaką tinklus. Virš tinklo jis vertikaliai ištempia plonas nematomas gijas. Skrendantys vabzdžiai atsitrenkia į jas ir nukrenta į tankiai supintą gaudyklę, susipainioja siūluose ir tampa lengvu voro grobiu. Voras dažniausiai kybo nugara žemyn, tokioje pozoje jis vos pastebimas, nes tamsi apatinė pusė susilieja su dirvos ir šakų fonu, o viršutinė, šviesi, sunkiai pastebima melsvo dangaus fone. Šiam, rodos visai smulkučiui vorui nedaugelis susipainiojusių tinkle vabzdžių gali pasipriešinti. Kiek dažniau iš šių voratinklių sugeba pabėgti skruzdėlės. Jauni gaubtatinklininkai gerai plinta savo voratinklių pagalba, kurie vėjo gūsio nešami primena mažytį baltą skrendantį debesėlį. Tokiu būdu šie vorai gali gerokai išplėsti savo apgyvendintą teritoriją.