Vilniaus mūšis
ATR–Rusijos karas (1654–1667)
Vilnius 1659 m.
Data 1655 m. rugpjūčio 8 d. (1655 m. liepos 29 d. pagal Julijaus kalendorių) Vieta Vilnius Rezultatas Rusijos pergalė
Priešininkai
Abiejų Tautų Respublika	Rusijos carystė Kazokų etmonatas
Vadai
Jonušas Radvila Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis Kazimieras Żeromskis	Jakovas Čerkaskis Ivanas Zolotarenko
Pajėgos
6 tūkst. [1] 5–7 tūkst.[2] 10–13 tūkst. [3]	41 tūkst. [4] 35 tūkst. [5] (kituose šaltiniuose – 180 tūkst.)[6]
Aukos
500[7]–2 tūkst.[8] žuvusių, 110 belaisvių [9]	Nežinoma
~20 tūkst. civilių [10]

Vilniaus mūšis – 1655 m. rugpjūčio 8 d. įvykęs rusų ir kazokų pajėgų antpuolis prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę, vienas Rusijos ir ATR karo (1654–1667 m.) mūšių. Lietuvos pajėgas, vadovaujamas didžiojo etmono Jonušo Radvilos, sumušė Rusijos caro Aleksijaus kariuomenė. Mūšio išvadoje pirmą kartą rašytinėje istorijoje priešo pajėgoms pavyko užimti visas Vilniaus pilis. Po mūšio prasidėjo šešerius metus trukusi maskvėnų okupacija, lėmusi Vilniaus gyventojų skaičiaus sumažėjimą ir miesto nuosmukį.

Pralaimėjimas Vilniaus mūšyje buvo viena iš priežasčių, kodėl Jonušas Radvila ir keli kiti Lietuvos didikai palaikė Lietuvos susijungimą su Švedija (Kėdainių unija).

1654 m. liepos mėnesį prasidėjus ATR ir Rusijos karui (1654–1667 m.) į Abiejų Tautų Respubliką įsiveržė gausios rusų pajėgos. ATR padėtį dar labiau apsunkino kitais metais prasidėjusi švedų invazija (Švedų tvanas).

Maskvėnų pajėgos Vilnių pasiekė rugpjūčio 6 d. Sužinojęs apie prie Vilniaus artėjančią gausią rusų kariuomenę, etmonas Jonušas Radvila surinko vos 5–7 tūkst. vyrų pajėgas. Gynėjų kovinei dvasiai dar labiau pakenkė karaliaus Jono II Kazimiero Vazos įsakymas karališkajai kariuomenei (apie 5 000 vyrų) trauktis į Marienburgą. Lietuvos vadai – etmonas Jonušas Radvila ir iždininkas Vincentas Gosievskis nesugebėjo susitarti dėl miesto gynybos. Apimti panikos miesto gyventojai pradėjo evakuotis. Iš miesto buvo išvežti brangiausi turtai, tarp jų – šv. Kazimiero karstas, pagrindinės Lietuvos Metrikos knygos, Vilniaus katedros vertybės.

Maskvėnai Vilniaus puolimą pradėjo dar rugpjūčio 7 d., tačiau jų judėjimą apsunkino pelkėta vietovė. Pirmieji susidūrimai prasidėjo tik rugpjūčio 8 d. apie 6 val. ryte. Radvilos pajėgos neilgai išsilaikė už miesto įrengtose gynybinėse pozicijose ir pasitraukė link rytinių miesto sienų. Pagrindinis mūšis įsiplieskė rytinėje ir pietinėje miesto dalyje. Po pietų gynėjų pajėgos ėmė trauktis. Tolimesne mūšio vieta tapo dabartinio Žaliojo tilto apylinkės, kur lietuvių pėstininkų pajėgos įsitvirtino siekdamos apsaugoti vykstančią miestiečių ir turto evakuaciją. Mūšis prie tilto tęsėsi iki rugpjūčio 8 d. vakaro. J. Radvilos pajėgoms pavyko sėkmingai persikelti į šiaurinę Neries pakrantę ir sudeginti tiltą.

Naktį Lietuvos kariuomenė pasidalijo į dvi grupes, kurios traukėsi į Vilkaviškį ir į Kėdainius. Mieste likęs Kazimiero Žeromskio vadovaujama Vilniaus pilių įgula pasidavė dar po dviejų dienų.

Pasitraukus pagrindinei kariuomenės daliai, į pilies įgulos ginamą miestą rugpjūčio 9 d. įsiveržė maskvėnų ir totorių pajėgos. Užpuolikai kelias dienas plėšė miestą ir žudė jo gyventojus. Plėšikavimų metu prasidėjęs gaisras nusiaubė didelę dalį miesto, daugiausiai – žydų kvartalą. Pasak liudininkų, gaisras truko 17 dienų, o aukų skaičius viršijo 20 tūkst. žmonių. Šie skaičiai laikytini kiek išpūstais. Visi miesto rūmai ir visos bažnyčios, išskyrus keturias, buvo apiplėšti. Įsibrovėliai grobė ne tik baldus ar sidabro dirbinius, bet ir sudaužė altorius, išniekino kapus (tarp jų – sidabrinį Sapiegų giminės sarkofagą), išardė puošybos elementus (pvz., Radvilų rūmų marmurines kolonas). Gaisro metu iš dalies sugriuvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Yra nuomonė, kad kai kurios relikvijos, taip pat Vytauto Didžiojo kūnas, dingo plėšiant Vilniaus katedrą.

Apiplėšimo mastą liudija tas faktas, kad į miestą rugpjūčio 14 d. atvykęs Rusijos caras Aleksejus nerado nakvynei tinkamos vietos, todėl caro dvaras įsikūrė palapinėse Lukiškių laukuose.

Aleksejus Vilniuje pasiskelbė Mstislavo ir Polocko, o vėliau – gavęs žinią ir apie kitų Lietuvos miestų užėmimą – ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

LDK kariuomenė Vilnių išlaisvino tik 1661 m.^[11]

• Акты Московского Государства II, № 635 – № 763.
• Batūra, Romas, „Pamiršta kovos su priešais vieta“. Lietuvos žinios. 2014 m. rugsėjo 18 d.
• Black, Jeremy (2002). European warfare, 1494–1660. Routledge. p. 160. ISBN 0-415-27531-8.
• Bloch, Abraham P. (1987). One a day: an anthology of Jewish historical anniversaries for every day of the year. KTAV Publishing House. p. 213. ISBN 0-88125-108-9.
• Čaplinskas, Antanas Rimvydas (2010). Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė. Charibdė. p. 102. ISBN 978-9955-739-21-0.
• Frost, Robert I. (2004). After the Deluge: Poland-Lithuania and the Second Northern War, 1655–1660. Cambridge University Press. p. 48. ISBN 0-521-54402-5.
• Иловайский Д. И., История России. В 5 томах. Том 5. Отец Петра Великого. Алексей Михайлович и его ближайшие преемники, IV. Борьба за Малороссию, Война России с Польшей в 1655. (Русская историческая библиотека).
• Мальцев А. Н., Россия и Белоруссия в середине XVII в., М., 1974.
• Малов А. В., Русско-польская война 1654–1667 гг. М.: Цейхгауз, 2006. ISBN 5-94038-111-1.
• Meilus, Elmantas (5 June 2013). „LDK istorija. Didieji Vilniaus gaisrai, po kurių senasis miestas visiškai dingo“. 15 min.
• Meilus, Elmantas (2014). „Kaip praradome ir atgavome Vilnių „Tvano“ metu“. Orbis Lituaniae.
• Meilus, Elmantas (2014). „Karas su Maskva 1654–1667 metais“. Orbis Lituaniae, Vilnius University.
• Norman Davies. Dievo žaislas: Lenkijos istorija: du tomai = «God’s Playground»: A History of Poland. The Origins to 1795, Volume 1. – p. 467. – 605 pp. – ISBN 0-231-04326-0. / Iš anglų kalbos vertė Inga Mataitytė, Linutė Miknevičiūtė. – 2-asis pataisytas leidimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – Vol. I: Nuo seniausių laikų iki 1795 metų. – p. 502. – 637 pp. – ISBN 978-9986-39-520-1.
• Ochmański, Jerzy, Historia Litwy, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. p. 153. ISBN 83-04-03107-8.
• Радзивиллы // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.
• Stone, David R. (2006). A military history of Russia: From Ivan the Terrible to the War in Chechnya. Greenwood Publishing Group. p. 37. ISBN 0-275-98502-4.
• Sužiedėlis, Simas (1973). „Vilnius istorijos vingiuose“. Aidai 9. ISSN 0002-208X.
• Šapoka, Adolfas, Lietuvos istorija, Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinys.
• Terleckas, Vladas, „Pamirštų pirmųjų masiškų Lietuvos žmonių trėmimų ir žudynių 355-osios metinės“. Voruta. 13 (703). ISSN 2029-3534.
• „1661 12 03 Vilniaus pilyje kapituliavo rusų įgula“. DELFI .

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.