Vilkaviškio vyskupija – viena iš septynių Lietuvos vyskupijų. Sudaryta 1926 m. Vyskupija ribojasi su Kaišiadorių vyskupija, Kauno ir Vilniaus arkivyskupijomis, bei Lenkijoje esančia Luko vyskupija.

• Aleksoto dekanatas;
• Alytaus dekanatas;
• Lazdijų dekanatas;
• Marijampolės dekanatas;
• Prienų dekanatas;
• Šakių dekanatas;
• Vilkaviškio dekanatas.

1925 m. Lenkijai atitekusi Seinų vyskupijos dalis, kurioje buvo ir lietuviškos Punsko, Seinų bei Smalėnų parapijos, prijungta prie Lomžos vyskupijos.

1926 m. iš Lietuvos Respublikos kontroliuojamos šiaurinės Seinų vyskupijos dalies sudaryta Vilkaviškio vyskupija. Jai atiteko šie po Pirmojo pasaulinio karo sudaryti dekanatai: Bartninkų, Garliavos, Kalvarijos, Marijampolės, Naumiesčio, Panemunės (Žemosios), Prienų, Seirijų, Simno, Šakių ir Vilkaviškio su 87 parapinėmis bažnyčiomis ir 2 viešomis koplyčiomis. Parapinė Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia pertvarkyta į katedrą. Pirmasis vyskupas – Antanas Karosas. Vyskupo rezidencijai perduoti Vilkaviškio dvaro pastatai.

1927 m. Seirijų dekanatas padalytas į Seirijų ir Leipalingio.

1928 m. sudaryta kapitula (4 prelatai ir 4 kanauninkai).

1930 m. Vilkaviškyje pastatyta kunigų seminarija (iki tol veikė Gižuose). 1939 m. vyskupijoje buvo 93 parapinės ir 5 rektoratų bažnyčios, 247 kunigai.

1940 m. raudonarmiečiai užėmė kunigų seminariją ir nutraukė jos veiklą. Vokietijos okupacijos metais seminarija atsikūrė, nors grąžintas tik vienas rūmų aukštas, 1944 m. bolševikų vėl uždaryta.

1941 m. birželio 22 d. besitraukiantys raudonarmiečiai išsivedė iš Lankeliškių klebonijos į Budavonės mišką ir ten nukankino šiuos kunigus: Vaclovą Balsį, Justiną Dabrilą ir Joną Petriką. Vokietijos okupacijos metais jų nužudymo vietoje pastatytas paminklas, kuris pokario metais susprogdintas; atstatytas 1989 m.

1941 m. birželio 15 d. į Sibirą ištremtas kunigas Vladas Mažonas (ten mirė 1945 m.). Be to, karo metu žuvo kunigai Mykolas Katilius ir Pranas Riauba.

1944 m. susprogdinta vyskupijos katedra; pokario metais atstatyti neleista. 1944 m. per kovas sugriauta ar sudeginta dar 12 bažnyčių. Be to, pokario metais valdžia uždarė 12 šventovių, neleido baigti statyti Kučiūnų, Santaikos ir Sutkų mūrinių bažnyčių. 1944 m. vyskupas koadjutorius Vincentas Padolskis pasitraukė į Vakarus.

1949 m. suimtas vyskupijos valdytojas kanauninkas Vincentas Vizgirda.

Sovietų valdžia Vilkaviškio vyskupiją sujungė su Kauno arkivyskupija ir įpareigojo abi vyskupijas administruoti Kauno vyskupams ar arkivyskupijos valdytojams. Pokario metais kalinta daugiau kaip 60 Vilkaviškio vyskupijos kunigų, 9 jų negrįžo iš bausmės atlikimo vietų.

1989 m. Vilkaviškio vyskupija vėl tapo savarankiška, vyskupu paskirtas Juozas Žemaitis. 1992 m. pabaigoje vyskupijoje buvo 101 bažnyčia, 20 iš jų neturėjo kunigų ir buvo aptarnaujamos atvykstančių ganytojų.

• Antanas Karosas 1926–1947 m.;
• Administratorius Vincentas Vizgirda 1947–1949 m. (suimtas 1949 m. gegužę; grįžo 1954 m., mirė 1965 m. sausio 15 d.); 1949 m. gegužę – 1989 m. kovą administruota Kauno arkivyskupijos vyskupų ar valdytojų:
• Juozas Stankevičius 1949–1965 m.;
• Juozapas Matulaitis-Labukas 1965–1979 m.;
• Liudvikas Povilonis 1979–1988 m.;
• Juozas Preikšas 1988–1989 m.;
• Juozas Žemaitis nuo 1989 m. kovo 18 d. iki 2002 m. sausio 5 d.;
• Rimantas Norvila nuo 2002 m. sausio 5 d.

• Mečislovas Reinys 1926–1940 m.;
• Vincentas Padolskis 1940–1944 m.

Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios: Žinynas. – V.: Pradai, 1993.

Butautas - Kudirka R. Sūduvos dvasininkai: Žinynas, I-II-III-IV d. 1500 kunigų biografijos. - V. 2009-2013

• Vyskupijos oficialus puslapis
• Seinų vyskupija 1852 m.