Teliavelis – lietuvių dievas. Ipatijaus metraštyje jis minimas antruoju, o Malalos kronikos intarpe jis vardijamas ketvirtuotu, paskutiniuoju, vadinamas kalviu, nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų. Ipatijaus sąraše jis tarsi priešprieša Nunadieviui, ir Malalos intarpe minimas sąrašo gale, tai vietos, kuriose būna chtoninės sferos atstovai^[1]. Jo ryšis su Saule nepaverčia jo dangišku personažu, tačiau lietuvių folklore aiškiai numanoma, kad kalvystę pirmieji išrado velniai ir tik vėliau žmonės iš velnių išmoko šio amato^[1].

Kazimiero Būgos manymu, Teliavelis – kalvis milžinas galiūnas, nukalęs Saulę ir įmetęs ją į dangų. Tai veiklus, turintis kultūrinio didvyrio požymių dievas, artimas Velniui (Velinui, Vėlinui). Dalies tyrinėtojų manymu, tai gali būti ta pati figūra (mitinis kalvis), tačiau yra ir prieštaraujančiųjų: teigiama, kad Teliavelis neatrodo turįs Velniui būdingų chtoninių bruožų.^[2]

Buvo įvairių vardo rekonstrukcijos versijų.

• Vardo pradžia:
  • Pagal A. Briuknerį – kelio dievas, bandos dievas, nuo Telias – „veršis“.
  • Pagal N. Vėlių – žemės dievas, nuo tel – „žemė“.
  • Pagal V. Toporovą vardo pradžia – skolinys iš skandinavų, nuo Tialfi.
• Vardo pabaiga:

Tačiau vardo pabaiga „vel-“ abejonių nekelia, ji reiškia kalvio funkcijas, o padėtis dievų sąrašuose Teliavelį leidžia patikimai laikyti chtoninio pasaulio atstovu, kuris artimas senajam lietuvių dievui Velniui ar Velinui^[1].