Svaidyklė – svaidomasis ginklas, kuriuo žmogus ranka sviedžia akmenį ar panašų šaudmenį.

Svaidyklės būdavo kelių rūšių:

• Paprastosios svaidyklės – diržo ar virvės su „guoliu“ akmeniui pavidalo.
• Kotinės svaidyklės – medinis kotas, kurio gale pritaisyta paprastoji svaidyklė. Sviedžiama nesukant, tiesiu mostu į taikinį.
• Lazdinės svaidyklės – lazda, su praskeltu galu, į kurį įstatydavo sviedžiamą akmenį. Sviedžiama nesukant, tiesiu mostu į taikinį.

Sudaryta iš diržo ar virvės, kurios vienas galas turi kilpą, į kurią įkišama svaidyklininko ranka, o kitas galas laikomas tos pačios rankos pirštais, o per vidurį yra praplatėjus dalis (įdubęs odos lopas, pinta įduba ar pan.). Į guolį įdedamas svaidyklės „sviedinys“ (akmuo, keraminis ar metalinis rutuliukas), svaidyklė įsukama virš galvos vis didinant sukimo greitį, ir, paleidus svaidyklės galą be kilpos, akmuo išsviedžiamas. Kai kas teigia, kad sviedimas nesukant tiesiu mostu kur kas taiklesnis ir pakankamai efektyvus^[1] .

Svaidymui parinkdavo kuo taisyklingesnės formos apvalų, iki 200 g sveriantį akmenį. Sviestas akmuo lėkdavo iki 90 m, bet taiklumas paprastai būdavo prastas, kadangi taikytis svaidykle neįmanoma, taikliam šūviui reikėdavo didelės patirties, o ir patyręs svaidyklininkas negalėdavo prisitaikyti prie kiekvieno akmens ypatumų (bet užtai akmenys praktiškai nieko nekainavo).

Taiklumui padidinti ėmė naudoti degto molio kulkas, kurios būdavo vienodo dydžio ir vienodos masės. Antikiniuose griuvėsiuose gana dažnai randa tokių keraminių kulkų sandėlius. Keraminės kulkos būdavo mažesnio tankio, todėl arčiau lėkdavo, bet užtai taiklumas būdavo gerokai didesnis.

Akmeninės ir ypač keraminės kulkos būdavo mažiau pavojingos priešininkams, jei jie turėdavo amortizuojančius šarvus. šalmus ir skydus.

Svaidyklių efektyvumas būdavo žymiai didesnis svaidant geležines ar ypač švinines kulkas. Šaudymo nuotolis tiek padidėdavo, kad supanašėdavo su lanko nuotoliu (švininės kulkos – iki 260 m, geležinės – iki 180 m). Pramušamoji galia irgi padidėdavo keliskart. Aptiktos švininės kulkos sveria nuo 40 iki 140 g.

Metalines kulkas nustojo naudoti pasibaigus antikai, kadangi jos būdavo brangios – pvz., 100 svaidyklės šūvių reikėdavo ~40 kg metalo, o panaudotas kulkas surinkti būdavo sunku.

Paprastąsias svaidykles naudojo daugelis senovės tautų. Jas plačiai naudojo senovės Egipto, Graikijos, Romos, taip pat viduramžių kariuomenės. Svaidykles naudojo ir piemenys plėšrūnams nuo gyvulių nuvaryti.

Azijoje svaidyklės naudodavo palyginti retai, o antikinėje ir viduramžių Europoje svaidykles plačiai naudojo valstiečiai ar miestiečiai šauktiniai. Viena iš tokio plataus naudojimo priežasčių – gamybos patogumas, svaidyklių ir šaudmenų pigumas ir pakankamas efektyvumas svaidyklininkams svaidant akmenis salvėmis. Europoje svaidykles karuose naudojo iki XVI a.

Svaidykles naudojo ir Asirijos, Persijos, Graikijos, Romos, Kartaginos kariuomenės. Nors lankai buvo taiklesnis ginklas, svaidyklininkus, naudojusius metalines kulkas, labai vertino, kadangi sviesta metalinė kulka išlaiko kaunamąją galią visą lėkimo trajektoriją, o pataikiusi – laužė kaulus, o šarvuotus – kontūzydavo.

Išugdyti įgudusį svaidyklininką būdavo sudėtingiau, nei įgudusį lankininką.

1. ↑ Advice for the would – be slinger Archyvuota kopija 2008-04-09 iš Wayback Machine projekto. Sviedimas vienu mostu Archyvuota kopija 2012-03-09 iš Wayback Machine projekto.

• Slinging.org. Articles Archyvuota kopija 2008-03-26 iš Wayback Machine projekto. (straipsniai apie svaidykles)
• The sling Archyvuota kopija 2008-04-09 iš Wayback Machine projekto.
• THE STAFF SLING Archyvuota kopija 2018-01-04 iš Wayback Machine projekto.