Stanislovas Rapolionis (Rapalavičius) (lot. Stanislaus Rapagellanus arba Stanislaus Lituanus lenk. Stanisław Rapajłowicz, 1485 m. netoli Eišiškių – 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje) – vienas lietuvių raštijos pradininkų, protestantas, reformacijos pradininkas Vilniuje, buvęs pranciškonų vienuolyno vienuolis, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.^[1]

Susidomėjęs Martyno Liuterio mokymu, apie 1525 m. išstojo iš vienuolyno ir pradėjo mokytojauti didikų dvaruose. 1528 m. su savo mokiniais įstojo į Krokuvos akademiją, gavo bakalauro laipsnį.

Dešimt metų vėl mokytojavo pas didikus, kol 1542 m. gavo Prūsijos kunigaikščio Albrechto stipendiją ir įstojo į tuo metu garsėjusį liuteronišką universitetą Vitenberge. 1544 m. baigė mokslus, apgynė teologijos daktaro laipsnį. Grįžo į Karaliaučių ir vadovavo Teologijos katedrai, buvo pirmasis šio universiteto teologijos profesorius. Garsėjo iškalba. Jo paskaitas lankė ir hercogas Albrechtas.

Turėjo įtakos Lietuvos studentams, prisidėjo prie reformacijos platinimo Lietuvoje. Prisidėjo prie Mažvydo katekizmo išleidimo. Pirmasis pradėjo versti į lietuvių kalbą Bibliją (vertimas neišliko), iš kitų kalbų išvertė giesmių, iš kurių viena paskelbta Martyno Mažvydo 1570 m. išleisto giesmyno antrojoje dalyje, parašė teologinių darbų lotynų kalba, taip pat pirmą lietuvių evangelikų giesmę.

1545 m. Karaliaučiuje jis išleido liuteronų bažnyčios sampratą išsamiai perteikiantį veikalą „Dėl Bažnyčios ir jos požymių“ (lotynų kalba), paplitusį ne tik Prūsijoje, bet ir visoje liuteroniškoje Europoje. Mirė 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia kunigaikščių laidojimo vietos. Jo antkapio epitafijoje įrašyta:

Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė.

• 1986 m. Gornostajiškių dvaro sodyboje (Šalčininkų raj.) pastatytas paminklinis akmuo Stanislovui Rapolioniui.
• Eišiškėse teikiama kasmetinė Stanislovo Rapolionio premija.