Socialinis mobilumas yra individų, o kartais ir grupių, judėjimas tarp skirtingų pozicijų visuomenės stratifikacinės sistemos viduje (tarp klasių ir sluoksnių). Judėjimas socialinėje hierarchijoje gali vykti aukštyn ir žemyn. Skiriamas intergeneracinis ir intrageneracinis (arba karjeros) mobilumas. Intergeneracinis mobilumas reiškia mobilumą tarp šeimos kilmės ir asmens klasės arba statuso.

Intrageneracinis mobilumas, karjera, patiriamas konkretaus asmens gyvenimo metu. Toks mobilumas apima asmens socialinio statuso pasikeitimus dėl išsilavinimo, pakėlimo pareigose, dažnai ir paveldėjus tėvų arba uošvių turtą, vykstant struktūriniams ekonomikos pokyčiams (pvz., uždarius akmens anglies kasyklas).

Per pastaruosius 80 metų daugelyje pramoninių valstybių absoliutus mobilumo lygis aiškiai išaugo. Tai susiję su nerankų darbo specialybių skaičiaus padaugėjimu. Tuo pačiu santykiniai mobilumo šansai per šį laikotarpį liko praktiškai nepakitę. Daugiau vietos socialinės struktūros viršuje neužtikrino lygesnių galimybių ten patekti, nes proporcingai daugiau tų naujosios vidurinės klasės darbų užėmė privilegijuotosios klasės vaikai. Dėl to ryšys tarp individo klasinės kilmės ir tikėtino likimo liko pakankamai stabilus, nepaisant ekonomikos augimo, švietimo reformos, perskirstančios ekonominės ir socialinės politikos.