Senjorato provincija
| lenk. Dzielnica senioralna Senjorato provincija | ||||
| ||||
|
Herbas | ||||
 | ||||
| Sostinė | Krokuva | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Lenkijos didysis kunigaikštis | ||||
| 1138-46 | Vladislovas II Tremtinys | |||
| 1305-1320 | Vladislovas Lokietka | |||
| Era | Viduramžiai | |||
Senjorato provincija, vėliau vadinama Krokuvos kunigaikštystė – Lenkijos dalinė kunigaikštystė, egzistavusi nuo 1138 m. iki 1320 m. dabartinės Lenkijos pietinėje dalyje, Mažosios Lenkijos istoriniame regione. Kunigaikštystės sostinė buvo Krokuva. Kunigaikštystės valdovas nominaliai turėjo viršenybę kitų Lenkijos kunigaikštysčių atžvilgiu, todėl buvo tituluojamas Lenkijos didžiuoju kunigaikščiu.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio mirties 1138 m., pagal jo paliktą testamentą Lenkija buvo padalinta į penkias kunigaikštystes keturiems sūnums. Taip suformuota Senjorato provincija, kuri atiteko vyriausiajam sūnui Vladislovui II. Ji apėmė centrinę Lenkijos teritoriją ir ilga juosta tęsėsi iš pietų į šiaurę iki pat Baltijos jūros. Be Mažosios Lenkijos jai priklausė Seradzo žemė, Kujavija, rytinė Didžioji Lenkija (Kališo ir Gniezno žemės) ir Pomerelija. Ji ribojosi su visomis tuometinėmis Lenkijos kunigaikštystėmis: vakaruose – su Silezija ir Didžiaja Lenkija, rytuose – su Sandomiežu, Lenčica ir Mazovija.
Pagal Boleslovo nurodymus Senjorato provincijai turėjo galioti savitas paveldimumo principas, pagal kurį joje valdyti turėjo tuo metu vyriausias Piastų dinastijos atstovas. Tai nulėmė, kad Senjorato provincijoje nesusiformavo atskira Piastų atšaka, o dėl jos sosto nuolat kovojo stipriausi Lenkijos kunigaikščiai, siekdami paveržti sostą. 1173 m. pagal paveldimumo principą provincija atiteko Didžiosios Lenkijos kunigaikščiui Meškai III Senajam, tačiau netrukus jis susidūrė su sukilimu, kuriam vadovavo jo jaunesnysis brolis Kazimieras II Teisusis iš Sandomiežo. Tai pradėjo karą tarp Meškos ir Kazimiero, kuris tęsėsi ir Kazimiero įpėdinio Lešeko Baltojo laikais. Vėliau Krokuvos soste keitėsi Mazovijos, Silezijos, Didžiosios Lenkijos, o galiausiai Kujavijos Piastų linijos.
Kadangi šie kunigaikščiai pirmiausia rūpinosi savo kunigaikštysčių interesais, nuo Senjorato provincijos nuolat buvo atplėšiamos teritorijos, dėl ko ši mažėjo. Jau pirmaisiais dešimtmečiais atsiskyrė Pomerelija, kur susiformavo nepriklausoma Pomerelijos kunigaikštystė, 1181 m. Meška prijungė prie Didžiosios Lenkijos Gniezną, Kališą ir Kujaviją. 1231 m. Konradas I Mazovietis perėmė Lenčicą ir Seradzą. Galiausiai Senjorato provincija tebevaldė tik dalį Mažosios Lenkijos, ir pradėta vadinti tiesiog Krokuvos kunigaikštyste.
1290 m. mirus Krokuvos kunigaikščiui Henrikui IV (Silezijos linija), dėl Krokuvos sosto karą pradėjo Pšemislas II (Didžiosios Lenkijos linija) ir Vladislovas Lokietka (Kujavijos linija). Pšemislas, kovoje sudaręs sąjungą su Bohemijos karalystės Pšemislų dinastija, į Krokuvos sostą atvedė Vaclovą II, siekusį įsigalėti Lenkijoje. Tik 1306 m. Pšemislų pretendentus pavyko išvyti, ir į Krokuvos sostą sėdo Vladislovas Lokietka. 1320 m. jis buvo karūnuotas Krokuvoje kaip Lenkijos karalius. Tuo Krokuvos kunigaikštystė buvo panaikinta ir tapo Lenkijos karalystės dalimi. Jos teritorijoje suformuota Krokuvos vaivadija.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||
_hu.svg)
Text is available under the CC BY-SA 4.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.
