Rytų galindų kalba − iš baltų prokalbės kilusi baltų kalba, kuria, kaip žinoma, kalbėjo netoli Možaisko, Maskvos apylinkėse, XI a. – XII a. rusų metraščiuose minimi rytų galindai. Ši kalba vadinama rytų, nes kitame baltų masyvo pakraštyje, vakaruose, vartota kita − vakarų galindų − kalba, kuri tikriausiai buvo prūsų kalbos tarmė. Rytų galindų kalba dėl geografinės padėties sąlygiškai priskiriama Dniepro – Okos baltų kalboms.

Rytų galindai gyveno Protvos upės baseine (į vakarus nuo Maskvos, dabartinės Možaisko apylinkės),^[1] tarp viatičių ir krivičių žemių, galutinai asimiliuoti apie XV a. Ilgą laiką Rusijoje buvo palaikoma teorija, kad Maskvos, Možaisko apylinkėse ir plačiuose kituose Rusijos plotuose aptinkami baltiški vandenvardžiai ir vietovardžiai palikti į nelaisvę paimtų vakarų galindų arba čia vėliau už slavus atsikėlusių kolonistų iš LDK. XX a. antrojoje pusėje atlikti išsamesni tyrimai atskleidė, kad šiose teritorijose baltiški hidronimai ir vietovardžiai skaičiuotini šimtais, jie aprėpia smulkiausių upelių ir mažų gyvenviečių pavadinimus. Istorijos patirtis rodo, kad vėliau atsikėlę gyventojai arba belaisviai perima vietinių gyventojų pavadinimus, bet ne atvirkščiai: būtų labai keista, jei čia gyvenę rusų protėviai staiga būtų pamiršę savo senuosius vandenų bei vietų pavadinimus ir juos būtų ėmę vadinti belaisvių ar atvykėlių sugalvotais vardais. Be to, slavai nebuvo įveikę net jotvingių, nekalbant apie toliau gyvenančius vakarų galindus – tokių žinių nėra.^[2]

Baltiški vandenvardžiai ir vietovardžiai atspindi skirtingą jų suslavinimo laipsnį, vieni suslavinti anksčiau, kiti vėliau. Paprastai iš jų galima spręsti tik apie bendruosius baltų kalbų bruožus (žr. Baltų prokalbė), sunku išskirti tam regionui būdingas kalbos ypatybes. Dažnai prie baltiškos šaknies pasitaiko pridėtų slaviškų priesagų (bet ne atvirkščiai!), pvz.: Abolnia (Абольня; plg. liet. Obelė: obuolys < *ābōlii̯as) – su sl. priesaga -nia (-ня); Lopanka, Lopan' (Лопанка, Лопань; plg. liet lapė) – su sl. -an-ka (ан-ка), -an' (-ань); Vupenka (Вупенка; plg. liet upė) – su sl. -en-ka (ен-ка) ir t. t. Daugiau šio krašto galindiškų pavadinimų: Upa (Упа: liet. upė), Otra (Oтра: latv. ātra 'greita'), Čičera (Чичера: Lietuvos ežeras Čičirys), Salinka (Салинка: liet. sala, salėti 'tekėti'), Dugna (Дугна: liet. Daugai: daug?; dugnas?) ir daug kitų. Net Maskvos vardą kai kurie tyrėjai mano esant baltiškos kilmės (plg. liet. mazgoti, taigi Maskva < *Mazgau̯ā). Šiuose kraštuose daug kaimų ir šiaip vietų pavadinimų su goliad'- (голядь-) < *galind-. Rusams įprasta senąsias išnykusias tautas prisiminti kaip mitinius didvyrius milžinus, tad ir šiuo atveju yra išlikę padavimų apie stipruolį milžiną arba du milžinus brolius, vadinamus Goliad' (Голядь).^[3]

V. Toporovas iš Maskvos apylinkių yra surinkęs apie 40 galimai baltiškos kilmės žodžių, kurie galėtų būti galindiški: alania (аланя) 'alus', alannyj (аланный) 'alinis, alinas', anda (анда) 'taigi, net' (plg. liet. andai 'tada'), barabošit' (барабошить) 'plepėti', baraboška (барабошка) 'plepys' (plg. liet. barbasuoti 'plepėti'), guževat’sia (гужеваться) 'vaikščioti, susiburti' (plg. liet. (su)gužėti, latv. guza 'krūva, daugybė'), kovlyga (ковлыга) 'sušalęs sniego, molio ar mėšlo grumstas' (plg. liet. su-kaul-ėjęs), kromsat' (кромсать) 'nerūpestingai karpyti, pjaustyti, duoną gurinti, gadinti' (plg. liet. kramsėti, latv. kramstīt), neriota, norot (нерёта, норот) 'žvejybos įrankiai' (plg. liet. nerti, nertinė 'kas nunerta'), pikul’ka (пикулька) 'tokia piktžolė' (plg. liet. pikulė), setevo (сетево) 'sietuvė su grūdais sijojimui' (plg. liet sietas), sukalit' (сукалить) 'gremžti, gramdyti, valyti' (plg. liet. sukalioti), žagara (жагара) 'grybinė išauga beržo kamiene' (plg. liet. žagaras) ir kt. Pagaliau, pats upės vardas Možaja (Можая) ir iš jos kilęs miesto pavadinimas Možaiskas (Можайск) yra baltiški – plg liet. mažoji < *mažāi̯ī.^[4]

Pastebėta, kad į baltų teritorijas įsiterpusių slavų tarmių nepasiekdavo bendarajame slavų masyve plintantys kalbos pokyčiai, baltų salos juos sustabdydavo. Tas pats pasakytina ir apie Volgos-Okos aukštupiuose gyvenusius galindus. Jie padarė įtaką ne tik Maskvos ir jos apylinkių formavimuisi, bet ir vietinių tarmių bruožams.