Rytų Sibiro jūra (rus. Восточно-Сибирское море, jak. Илин Сибиирдээҕи байҕал) – Arkties vandenynui priklausanti jūra šiaurinėje Azijos dalyje. Vakaruose jos riba yra Naujojo Sibiro salos, o rytuose – Vrangelio sala. Vakaruose ribojasi su Laptevų jūra, o rytuose su Čiukčių jūra. Su Laptevų jūra jungiasi Dmitrijaus Laptevo, Eterikano ir Sanikovo sąsiauriais, su Čiukčių jūra – De Longo sąsiauriu. Plotas – 913 000 km². Gylis siekia 915 m.

Didžiausios įlankos: Čaūno užutėkis, Kolymos įlanka, Omulio užutėkis. Didžiausios salos: Naujojo Sibiro, Lokių, Ajonas.

Į jūrą įteka Indigirka, Kolyma, Alazėja. Jos sudaro dideles deltas. Jūros dugnas sąlyginai plokščias.

Vandens temperatūra vasarą 4–8 °C (šalia upių žiočių), 0–1 °C (atviroje jūroje), žiemą nuo -1,2 °C iki -1,8 °C. Druskingumas nuo 5 ‰ prie upių žiočių iki 20 ‰, o vakaruose iki 30 ‰. Didžiąją metų dalį Rytų Sibiro jūrą dengia ledas, vasarą pratirpsta tik pietinė dalis.^[1] Potvynis vyksta kas pusė paros (aukštis iki 0,1 m).

Jūroje gaudomi jūrų vėpliai, ruoniai, žuvys (muksunas, navaga, alpinis šalvis ir kt.).

Pagrindinis uostas – Pevekas.