Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Respublikinė Klaipėdos ligoninė – sveikatos apsauga įstaiga įsikūrusi Klaipėdoje. Ligoninėje yra 24 klinikiniai skyriai, 925 lovos, 1250 darbuotojų, iš jų 210 gydytojų, 504 slaugytojos, per metus gydoma apie 28 tūkst. pacientų, atliekama 12 tūkst. operacijų, suteikiama 380 tūkst. ambulatorinių konsultacijų.

Po 1923 m. sukilimo Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, medicinos pagalbą vis dar reglamentavo buvusios Vokietijos imperijos dekretai, laisva gydytojo praktika galėjo verstis tik Vokietijos universitetų diplomus turintys gydytojai. Dėl medicinos paslaugų brangumo, kalbinio barjero, gydytojų kabinetų ir ligoninių stokos Klaipėdos bei Šiaurės vakarų Lietuvos krašto gyventojams lietuviams medicinos pagalbą gauti buvo sunku, todėl Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija jos pirmininko daktaro Roko Šliūpo iniciatyva 1931 m. nutarė įsteigti Klaipėdoje gerai įrengtą ligoninę. Ligoninę projektavo inžinierius Romanas Steikūnas, jos statyba kainavo 1 mln. 150 tūkst. litų, dar apie 0,5 mln. litų kainavo tuometinė moderni įranga. Lėšas skyrė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija.

Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė atidaryta 1933 m. birželio 20 dieną. Pirmasis ligoninės direktorius buvo dr. J. Ciplijauskas (1887–1943). Įstaiga turėjo 100 lovų, veikė 3 skyriai: vidaus ligų, moterų ligų ir chirurgijos. 1936 m. buvo įkurtas ausų-nosies-gerklės skyrius ir ambulatorija. Ligoninėje dirbo 12 etatinių gydytojų ir 20 gailestingųjų seserų bei akušerių. Nuo 1934 m. prie ligoninės veikė gailestingųjų seserų kursai. Ligoninėje nuolat gydydavosi 140–160 ligonių, ji būdavo perpildyta. Todėl 1938 m. buvo pradėtas statyti gydomojo korpuso 4-as aukštas, kuris liko neužbaigtas dėl 1939 m. Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos, po kurios ligoninė netrukus buvo uždaryta. Antrojo pasaulinio karo metais ligoninėje veikė karo jūreivių lazaretas. Vykstant mūšiams dėl Klaipėdos, ligoninės pastatas, kaip ir dauguma pastatų mieste, buvo gerokai apgriautas, vidaus įrengimai suniokoti, medicininė įranga išgrobstyta.

Nuo 1945 m. kovo mėnesio sunkiomis pokario sąlygomis per labai trumpą laiką buvo suremontuoti pastatai, sukomplektuota minimali įranga ir inventorius, surinkti darbuotojai – gydytojai ir medicinos seserys. Visą šią veiklą organizavo, jai vadovavo ir pats betarpiškai dalyvavo pirmasis po karo į Klaipėdą atvykęs gydytojas dr. Alfonsas Dirsė. Jis buvo pirmasis atsikuriančios ligoninės vyr. gydytojas, tais pačiais 1945 m. įsteigęs ir medicinos seserų mokyklą, ilgus metus jai vadovavęs. 1945 m. pabaigoje atnaujino savo veiklą 50 lovų ligoninė. Bėgant metams, ji augo, vystėsi ir plėtojosi, didėjo stacionaro lovų skaičius, daugėjo paslaugų profilių, buvo steigiamos poliklinikos, statomi priestatai.

Ligoninei įvairiais laikotarpiais vadovavo Ch. Cukermanas, J. Voskoboinikovas, J. Korneva, Z. Juškevičius, B. Pliuškys, V. Vasiliauskas. Keitėsi ligoninės pavadinimai – srities, respublikinė, Klaipėdos klinika prie SAM. 1989 m. ligoninei grąžintas Raudonojo Kryžiaus pavadinimas. Keletą dešimtmečių ligoninė buvo vienintelė, teikianti kvalifikuotą ir specializuotą medicininę pagalbą ne tik Klaipėdos miesto, bet ir viso krašto, aplinkinių rajonų gyventojams, o rajoninių gydymo įstaigų medikams – organizacinę metodinę, skubią ir planinę konsultacinę pagalbą.

2003 m. pasikeitė ligoninės pavadinimas, ji tapo Klaipėdos apskrities ligonine. 2004 m. prijungta Skuodo ligoninė, tapusi filialu. 2008 m. pabaigoje ligoninės filialu tapo Klaipėdos psichiatrijos ligoninė. 2010 m. įstaigos filialu tapo Klaipėdos tuberkuliozės ligoninė. 2010 m. birželio mėnesį dėl apskričių reorganizavimo įstaigos steigėju tapo Sveikatos apsaugos ministerija. Ligoninė įgijo respublikinio lygmens statusą ir pakeitė pavadinimą – tapo Respublikine Klaipėdos ligonine.^[1]

• Ligoninės tinklalapis Archyvuota kopija 2014-12-05 iš Wayback Machine projekto.