Represijos (lot. reprimere: v. primere 'versti, spausti') – prievartinės priemonės, kurių imamasi prieš nepaklusniuosius režimui asmenis. Represijomis siekiama įkalinti, iškeldinti, ištremti ar kitaip susidoroti su asmenimis dėl nacionalinių, etninių, rasinių, religinių, socialinių, ideologinių ar politinių motyvų.^[1]

Terminas implikuoja moralinę kategoriją: represijos yra neteisingos ir susijusios su valdžios vykdymu. Prievartinės priemonės visada sukelia pasipriešinimą (žr. protestas, rezistencija, demonstracija).

Čiabuvių teisės nebuvo gerbiamos nuo pat Didžiųjų geografinių atradimų laikų. Pavyzdžiui, Amerikos kolonistai vykdė represijas indėnų atžvilgiu. Juos siekta iškeldinti iš derlingų ar gamtiniais ištekliais išsiskiriančių žemių. Galiausiai XX a. tiek JAV, tiek Kanadoje bandyta juos perauklėti atimant vaikus iš tėvų, skiepijant jiems vakarietiškas vertybes internatuose.^[2] XXI a. Brazilijoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse toliau kertami miškai ir plečiamos plantacijos Amazonės džiunglėse, neatsižvelgiant į vietinių gyventojų poreikius, net gi su jais susidorojant.^[3]

1941–1945 m. nacistinės Vokietijos vykdytas holokaustas okupuotoje Lietuvoje ir kitose šalyse. XX a. prieš lietuvius represijas vykdė Lenkijos ir SSRS valdžia. Vilniaus krašte, 1920–1939 m. Lenkijos okupacinės valdžios buvo persekiojami lietuviai, o pats kraštas – polonizuojamas, siekiant kuo greitesnės Rytų Lietuvos integracijos į Lenkijos valstybę. 1941–1952 m. trėmimais buvo siekiama pakeisti Lietuvo krašto gyventojų sudėtį, o kartu nutautinti ir sovietizuoti Lietuvą. Sovietinių represijų laikotarpiu ištremta daugiau nei 130 tūkst. lietuvių, kurie buvo įkalinti koncentracijos stovyklose. Tremtys buvo įprastos ir kitose socialistinėse respublikose.^[1][4][5][6]

• Represalijos