Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Rekrutų prievolė (vok. Rekrut, pranc. recruter – verbuoti, komplektuoti; pranc. recrue 'naujokas')^[1] – prievolė atlikti karinę tarnybą.

Rusijos carystėje rekrutų prievolė buvo įvesta 1705 m. Rusijos kariuomenėje iki 1789 m. reikėjo tarnauti iki gyvos galvos, po to tarnybos laikas buvo sutrumpintas iki 25 metus, nuo 1834 m. tarnybos laikas buvo sutrumpintas iki 20, nuo 1855 m. - iki 12 m. Rekrutai buvo renkami iš valstiečių kasmet lapkričio mėnesį, įprasta tvarka po 5-7 žmones nuo 1000 „revizinių sielų“. Karo ar nepaprastosiomis sąlygomis rekrutų buvo imama daugiau.

1874 m. rekrutų prievolė buvo pakeista visuotine karine prievole.

Prievolė Lietuvoje buvo įvesta po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (1796 m.), prie Rusijos prijungtose LDK žemėse.

1846–1855 m. iš Kauno gubernijos rekrutais buvo paimta daugiau kaip 23 000 vyrų. Kurį vyrą atiduoti į rekrutus galutinai nuspręsdavo dvarininkas. Nuo 1847 m visi rekrutinio amžiaus vyrai turėjo traukti burtus. Pirmiau traukdavo iš tų šeimų, kuriose būdavo 3 ar daugiau vyrų, paskiausiai iš tų, kur šeimoje buvo tik vienas vyras. Surinkus pakankamą skaičių rekrutų pirmu ar antru traukimu, trečiąkart, t. y., iš šeimų su vienu vyru, burtų netraukdavo. Dažnai atrinktieji į rekrutus slapstėsi, juos reikėjo gaudyti.

Rekrutų prievolė apskritai buvo viena iš sunkiausių prievolių, padidinusi valstiečių priespaudą po LDK žemių įjungimo į Rusiją ir taip pat skatinusi išsivadavimo kovas, Lietuvos valstiečių dalyvavimą sukilimuose.