Reinkarnacija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Budizmas |
|---|
 |
Pagrindinės sąvokos
|
Veikėjai ir vietovės
|
Tekstai
|
Sąvokos ir vardai
|
| Hinduizmas |
|---|
 |
|
Šventieji tekstai
|
Praktikos
|
Filosofai
|
Reinkarnacija (lot. reincarnatio 'sugrįžimas į kūną') – tariamas reiškinys, kai esminė žmogaus dalis (siela ar dvasia) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų, paukštį ar gyvūną. Kitas šio reiškinio pavadinimai yra metempsichozė arba persikūnijimas.[1]
Reinkarnacija hinduizme
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tikėjimo reinkarnacija šaknys glūdi Indijoje, hinduizme. Upanišados (VIII a. pr. m. e.) moko, kad kitame gyvenime reikia laukti atpildo už šio gyvenimo darbus. Žmogaus karma („darbas“) nulemia, į kokią būtybę įsikūnys jo siela ir kokį likimą reikės iškentėti.
Vėlesni raštai (Vedanta) teigia, kad meditacijos ir pažinimo dėka žmogus gali pažvelgti į reinkarnacijų grandinę, suprasti savo ankstesnius įsikūnijimus.
Reinkarnacija budizme
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje atgimimas (budizmas).
Budizme tikėjimas reinkarnacija yra peraugęs į tikėjimą atgimimu, kur į kitą gyvenimą perkeliama ne nekintanti individuali esybė ar siela, o nepaliaujamai besimainantis psichinių ir dvasinių energijų kompleksas. Atgimimų ratas gali būti nutrauktas tik tampant buda. Tačiau budizme atgimimas nelaikomas blogiu, kadangi tikima, jog tik atgimus žmogiškuoju pavidalu, įmanoma tobulėti ir atbusti. Budizmas moko, kad tik turint pakankamai didelius karminius nuopelnus įmanoma atgimti žmogumi. Tibeto budizme sakoma, kad dvasinių mokytojų (Tibeto lamų) atgimimą galima numatyti ir kad dvasiniai mokytojai beveik visada vėl atgimsta žmonėmis.
Reinkarnacija Antikinėje Graikijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antikinėje Graikijoje reinkarnacijos idėjai atstovavo tokie filosofai, kaip Pitagoras (maždaug 500 m. pr. m. e.), Empedoklas (apie 450 pr. m. e.) ir pirmiausia Platonas (apie 400 pr. m. e.), kuris šį mokslą iš esmės suformulavo. Naujajame platonizme ir naujajame pitagorizme reinkarnacijai visi pritarė.
Su reinkarnacijos mintimi susiduriama ir kitose religijose bei kultūrose: gnosticizme ir manicheizme pirmajame amžiuje po Kristaus, taip pat keltų ir kinų tradicijose.
Reinkarnacija judaizme
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nei iki talmudiniuose tekstuose, nei pačiame Talmude tikėjimas metempsichoze nėra paliudytas. Tačiau reinkarnacijos idėja tarp žydų ilgainiui labai išplito, tai liudija gausūs aškenazių šaltiniai jidiš kalba. Teologiškai pripažįstantys reinkarnaciją (gilgul) kabalistiniai tekstai pasirodo nuo pat XII a., nuo kabalos aušros. Kai kurie kabalistai net teigė, kad žmogaus sielai gali tekti nelaimė įgyti nežmogišką kūną. Taigi judaizmui reinkarnacijos idėja nėra svetima. Manoma, kad judėjų mąstytojams ji galėjo atrodyti patrauki dėl to, kad palengvina teodicėjos uždavinį, t. y. paaiškina blogio egzistavimą. Kita vertus, būta iškilių judaizmo veikėjų, kurie reinkarnaciją atmetė. Vienas iš jų – Saadija Gaonas – kategoriškai teigė, kad reinkarnaciją pripažįstantys žydai tiesiog laikosi nežydiškos tikybos.
Tarp žydų ortodoksų įprasta reinkarnaciją pripažinti. Esama net veikalo Šaar ha Gilgulim, – jį iš Izaoko Lurijos pamokymų sukompiliavo jo mokinys rabis Chaimas Vitalis. Šaar ha Gilgulim reiškia „Reinkarnacijų vartus“. Jame aprašinėjami sudėtingi dėsniai, pagal kuriuos sielos persikelia iš kūno į kūną. Dar daugiau: judėjų ortodoksų maldaknygėse neretai pateikiama malda, kurioje prašoma atleisti nuodėmes, padarytas šiame ar praėjusiame gyvenime. Ši malda skirta nakties metui ir turi būti sukalbėta prieš miega šalia Šma Israel.
Moksliniai tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugiausiai praeitų gyvenimų prisiminimų yra ištyrinėjęs Virdžinijos universiteto profesorius Ianas Stevensonas, kuris tam paskyrė 40 savo gyvenimo metų. Kiekvienu atveju jis metodiškai užsirašinėjo vaiko teiginius apie praeitą gyvenimą, rasdavo mirusį žmogų, su kuriuo, jo nuomone, vaikas save susiejo, ir tikrino, ar praeito gyvenimo atsiminimai atitinka faktus. Taip pat ieškojo sutampančių apgamų ir įgimtų vaiko defektų, kurie panašūs į atitinkamo mirusio žmogaus žaizdas.[2]
Pakankamai tipiniame Stevenso nagrinėtame atvejyje berniukas iš Beiruto kalbėjo apie mechaniką, kuris žuvo avarijoje. Pasak kelių liudininkų, berniukas pasakė vairuotojo vardą, tikslią avarijos vietą, mechaniko seserų, tėvų, pusbrolių ir medžioklės draugų vardus. Visa tai sutapo su keleri metai prieš berniuko gimimą mirusio vyro gyvenimu. Jokio mechaniko ryšio su berniuko šeima nebuvo rasta.[3]
Daug užhipnotizuotų žmonių spontaniškai atsimena praeitus gyvenimus. Reikia pasakyti, kad hipnozės metu kilę prisiminimai dažnai tebūna fantazijos, nors patys užhipnotizuotieji tiki jų teisingumu. Be to, pasakojimai dažnai būna migloti ir apie pernelyg senus laikus, kad būtų galima objektyviai patikrinti. Todėl hipnozės metu gauti įrodymai yra mažiau patikimi.
Kai kurie skeptikai teigia, kad tariami reinkarnacijos įrodymai kilo iš pasirinktinio mąstymo, dėl kurio tyrėjai nesąmoningai kreipia dėmesį tik į tuos rezultatus, kurie patvirtina jų teoriją. Vaikų prisiminimai kildinami iš saviapgaulės, nesąmoningų prisiminimų (ko nors perskaityto), psichologinio netikrų atsiminimų fenomeno, atsiradusio dėl per stipraus tikėjimo savo pažiūromis ir, šiuo atveju, sielos mirties baimės. Be to, nėra jokių įrodymų, kad vyksta kokie nors fizikiniai procesai, leidžiantys asmenybei išlikti po mirties ir nukeliauti į kitą kūną. Bet dalis skeptikų, tarp jų Karlas Saganas, mato tolimesnių tyrimų poreikį.
Kritika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Reinkarnacijos tikėjimo priešininkai neretai teigia, jog toks tikėjimas skatina abejingumą kito žmogaus kančiai ar nelaimei, nes jo požiūriu savaime akivaizdu, jog kenčiantysis vienaip ar kitap pats dėl to kaltas. Sėkmės atveju tai gali paskatinti didelę puikybę, nes net ir akivaizdus atsitiktinumas neretai laikomas praeituose gyvenimuose pelnytu atpildu. Šalininkai į tai atsako, jog net ir nusidėjęs žmogus galėjo užsitarnauti pagalbą, todėl tas, kuris galėdamas sąmoningai jos nesuteikė, yra už tai atsakingas.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Reinkarnacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-01-08.
- ↑ Apgamai ir įgimti defektai, panašūs į numirusių žmonių žaizdas Archyvuota kopija 2012-07-24 iš Archive.is projekto
- ↑ Ian Stevenson; Sought To Document Memories Of Past Lives in Children
Text is available under the CC BY-SA 4.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.
