Panteonas (sen. gr. πάνθεον 'visadievė [šventykla]') – simbolinė dievų visuma politeistinėse religijose. Panteonas paprastai sudaromas, remiantis konkrečios religijos mitų ir kultų sistemomis. Jam priskiriama skirtingas skaičius dievų, jie įvairiai skirstomi, dažniausiai vyrauja aukščiausiasis dievas ar jų pora. Svarbiausiojo dievo parinkimas aiškinamas pagal įvairius motyvus – atsižvelgiama į šalies politinius prioritetus, pagrindinę ūkio šaką, net klimatą. Skirtingose religijose panteonas nebuvo statiškas, jis kito priklausomai nuo įvairių įtakų. Retkarčiais pasitaiko atvejų, kai dievo funkcijos ar savybės būdavo įasmeninamos ir imtos garbinti kaip savarankiškos dievybės. Panteone galėjo kisti dievų reikšmingumas, jų funkcijos. Į panteoną būdavo įtraukiami ir nukariautų tautų dievai.^[1]

Panteoną sudarančių dievų skaičius neaprėpia visų kokios nors religijos žinomų dievų skaičiaus. Paprastai „visi dievai“ surikiuojami pagal kokias nors numerologines kategorijas (pvz., 12 metų mėnesių = 12 dievų). Kadangi dievavardžiai nėra griežtai apibrėžti (vieno dievo epitetas gali virsti nauju to paties dievo atžvilgiu, o vėliau – atskiru dievu), galutinė dievų imtis nesuskaičiuojama, o dievų skaičius iš prigimties negali būti tikslus ir apibrėžtas. Be to, net ir toje pačioje religijoje skirtingos bendruomenės, kulto centrai, šventyklos skirtingu laiku gali labiau pabrėžti vienus ar kitus dievus. Todėl net ir išsamūs dievų sąrašai neaprėpia visų kurios nors religijos gerbiamų dievų. Įvairiose religijose vartojama „visų dievų“ (plg. indų Višvedevai) sąvoka bandoma aprėpti visus dievus, tačiau ši sąvoka netrukus virsta kuopine dievybe, neapimančia visų dievų.^[2]