Nikolajus Trubeckojus
| Nikolajus Trubeckojus | |
|---|---|
| |
| Trubeckojai | |
| |
| Gimė | 1890 m. balandžio 16 d. Maskva, Rusijos imperija |
| Mirė | 1938 m. birželio 25 d. (48 metai) Viena, Trečiasis Reichas |
| Tautybė | rusas |
| Tėvai | Sergejus Trubeckojus |
| Veikla | literatūrologas, kalbininkas, akademika |
| Sritis | struktūrinė kalbotyra |
| Organizacijos | Vienos universitetas |
| Pareigos | profesorius |
| Išsilavinimas | mokslų daktaras |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
 Vikiteka |
Nikolajus Trubeckojus |
Nikolajus Trubeckojus (Николай Сергеевич Трубецкой, 1890 m. balandžio 16 d. – 1938 m. birželio 25 d.) – rusų kalbininkas, literatūrologas, etnologas. Vienas iš euroazijizmo ideologų ir struktūrinės kalbotyros pradininkų.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė iš Gediminaičių dinastijos kilusioje didikų Trubeckojų šeimoje. 1908–1913 m. mokėsi Maskvos universitete, buvo išvykęs į Leipcigo universitetą, kur klausėsi žymaus kalbininko Augusto Leskyno paskaitų. Pradžioje dėstė Maskvos universitete, vėliau traukdamasis nuo bolševizmo kėlėsi į Rostovą prie Dono, Sofiją, o 1922 m. tapo Vienos universiteto profesoriumi. 1926 m. kartu su bendraminčiais dalyvavo Prahos lingvistinės mokyklos veikloje. Nuo 1930 m. – Austrijos MA narys. 1938 m. Nikolajus Trubeckojus pateko į gestapo akiratį, buvo tardomas, daug jo darbų sunaikinta. Mirė patyręs širdies smūgį.
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nikolajus Trubeckojus daugiausia tyrė slavų, abchazų ir adygėjų, finougrų kalbas ir tautosaką. Sukūrė fonologijos teoriją, kuriai įtakos turėjo Jano Bodoueno de Kurtenė ir Ferdinando de Sosiūro kalbotyros idėjos, išdėstė morfologijos principus ir uždavinius.[1]
Iškeldamas euroazijizmo idealą, Nikolajus Trubeckojus atsiribojo tiek nuo šovinizmo, tiek nuo kosmopolitizmo kaip kraštutinumų ir pasisakė už autonomines kultūrines bendrijas ir jų tarpusavio bendradarbiavimą. Trubeckojus atmetė Kijevo Rusios kaip Rusijos pagrindo svarbą, o pabrėžė Čingischano imperijos įtaką Rusijos savipratai. Kaip euroazijinės etikos pradus Trubeckojus iškėlė aristokratiją, hierarchiją, heroizmą, fatalizmą, religinės įvairovės pakantumą ir supriešino juos su turtinės gerovės bei uolaus darbo svarba Europos visuomenėje. Rusijos imperijos iškilimą Trubeckojus laikė Mongolijos imperijos tąsa. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Nikolajus Trubeckojus savo euroazijizmo idėjas jau vertino kritiškai.[2]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbiausi veikalai:
- Europa ir žmonija (Европа и человечество, 1920 m., vokiškai 1922 m.)
- Čingischano palikimas (Наследие Чингисхана, 1926 m.)
- Apie rusų savimonės problemas (К проблеме русского самосознания, 1927 m.)
- Polabų kalbos studijos (Polabische Studien, 1929 m.)
- Rusų kalbos morfologinė sistema (Das morphonologische System der russischen Sprache, 1934 m.)
- Fonologijos pagrindai (Grundzüge der Phonologie, išleista 1939 m.)
- Senosios bažnytinės slavų kalbos gramatika (Altkirchenslavische Grammatik, išleista 1954 m.)
- Trys filologinės studijos (Three philological studies, išleista 1963 m.)
- Dostojevskis kaip menininkas (Dostoevskij als Künstler, išleista 1964 m.)
Parašė veikalų apie Levo Tolstojaus kūrybą, rusų literatūros žanrų raidą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Nikolajus Trubeckojus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ Соболев А. В. «О русской философии», СПб, 2008 с.334, 339
Text is available under the CC BY-SA 4.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.
