Neoklasicizmas (neo + klasika, iš lot. classicus – „pirmaeilis“) – XIX–XX a. meno, literatūros, muzikos, architektūros įvairių tendencijų sambūris, jungiantis klasiką, baroką, rokoką.

Neoklasicizmo architektūroje taikyta orderinė sistema, papildyta renesanso ir baroko elementais. I etapas klestėjo Rusijoje ir JAV. II etapas truko XX a. 1-ojoje pusėje, buvo susijęs su laisva orderinės sistemos interpretacija, klasicizmo formos derintos su moderniomis konstrukcijomis ir medžiagomis. Klasicizmo formas architektūroje pritaikė totalitariniai režimai (stalinizmas SSRS, nacizmas Vokietijoje ir fašizmas Italijoje).

Lietuvos architektūroje I etapui priskiriami Trakų Vokės dvaro rūmai (1880), Užutrakio dvaro rūmai (1901), dabartinė Lietuvos mokslų akademija (1908). II etapas labiausiai išryškėjo XX a. tarpukariu Kaune – Lietuvos banko rūmai (1928), Kauno filharmonija (1930), Karininkų ramovė (1937) ir kt.^[1] Sovietmečio neoklasicizmas dar vadintas socialistiniu realizmu – tarp jų vienas didžiausių yra Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (1958).

XX a. sovietmečio Lietuvoje plito neoklasicistinis Motinos Tėvynės įvaizdis – J. Mikėno „Taika“ (1960) ir „Pirmosios kregždės“ (1964, 1987), G. Jokūbonio „Motina“ Pirčiupių kaime (1960).^[2]

• 
  „Pirmosios kregždės“, Vilnius, 1987 m.
• 
  „Pergalingoji Venera“, Roma, 1808 m.
• 
  „Gedinti Artemidė“, Niujorkas, 1794 m.

Neoklasicizmas muzikoje plėtojo daugiausia baroko tradicijas. Kai kurių šalių (dažniausiai Rusijos) muzikologai reikšmingai neoklasicizmo stiliaus atmainai apibūdinti vartoja dar ir neobaroko terminą. Tarp lietuvių neoklasicizmo muzikos bruožų turėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Balys Dvarionas, Julius Juzeliūnas ir kt.^[3]

Prancūzų literatūroje neoklasicizmo atstovai yra Paulas Valerys ir Džeimsas Tisotas, Rusijoje taip pat priskiriamas vadinamasis akmeizmas, o lenkiškoje – Mečislovas Jastrunas. Taip pat vadinamas kraštutine estetika.