Valstybinė biblioteka arba nacionalinė biblioteka – vyriausybės įkurta pagrindinė šalies informacijos saugykla, renka ir saugo visą su šalimi susijusią literatūrą, išleistą šalyje ar užsienyje. Skirtingai nuo viešųjų bibliotekų valstybinės dažniausiai neskolina knygų į namus.

Valstybinės bibliotekos paprastai būna didžiausios šalyje. Kai kurių šalių regionai, ar teritorijos, neturinčios politinio suvereniteto, bet siekiančios saugoti ir puoselėti savo kultūrinį išskirtinumą, turi savo valstybines bibliotekas su visais valstybinių bibliotekų požymiais, įskaitant ir privalomąjį egzempliorių. Europos valstybinės bibliotekos dalyvauja „Europos bibliotekos“ skaitmeniniame projekte.^[2]

Pagal dydį ir rinkinių įvairovę žymiausios iš pasaulio valstybinių bibliotekų – Britų biblioteka (įkurta 1753 m.; iki 1973 m. Britų muziejaus sudėtyje), Prancūzijos valstybinė biblioteka (1461 m.) ir Kongreso biblioteka Jungtinėse Valstijose (1800 m.). Kitos žymesnės valstybinės bibliotekos: Rusijos valstybinė biblioteka (1862 m.), Belgijos karališkoji biblioteka (1837 m.), Olandijos karališkoji biblioteka (1798 m.), Romos nacionalinė centrinė biblioteka (1875 m.), Australijos nacionalinė biblioteka (1960 m.), Kinijos nacionalinė biblioteka (1909 m.), Japonijos nacionalinė parlamento biblioteka (1872 m.). Lietuvoje valstybinės bibliotekos statusą turi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.^[3]

Pirmosios valstybinių bibliotekų užuomazgos atsirado iš karalių sukauptų rinkinių asmeninėse bibliotekose. Valstybinės bibliotekos sparčiau pradėjo kurtis formuojantis nacionalinėms valstybėms XVIII a. pab. – XIX a.