Miškiniai negrai
Ndjukai (~1919 m.)
Gyventojų skaičius	~50 tūkst.
Populiacija šalyse	Surinamas: 42 000  Prancūzijos Gviana: 6500  Gajana: 800
Kalba (-os)	ndjukų, saramakų ir kt. anglų kreolinės k., srnantongo, prancūzų, olandų
Religijos	krikščionybė (katalikybė, protestantizmas), afrikietiški tikėjimai (winti) ir kt.
Giminingos etninės grupės	kiti maronai, garifūnai, afrikiečiai (jorubai, eviai ir kt.), surinamiečiai, gvianiečiai, gajaniečiai

Miškiniai negrai (angl. Bush negroes, pranc. bushinengue) – tauta, susidariusi Pietų Amerikos šiaurės rytuose, Suriname, Gajanoje ir Prancūzijos Gvianoje, Surinamo ir Saramakos aukštupyje bei vidurupyje, taip pat Maroni upės slėnyje. Populiacija – apie 50 tūkst. žmonių. Vartoja kreolines anglų kalbos atmainas. Pagal tikybą dauguma formaliai yra Romos katalikai ar protestantai.

Miškiniai negrai susidarė iš juodaodžių vergų-pabėgėlių (maronų), įsikūrusių sunkiai prieinamose Gvianos džiunglių vietovėse. Jie išlaikė daug savitos, iš Afrikos atsineštos buities, visuomeninės sanklodos, daiktinės kultūros bruožų. Verčiasi žemės ūkiu ir miškų ūkiu (miško kirtimas, medienos plukdymas, kaučiuko surinkimas). Dabar dalis uždarbiauja miestuose. Išlaikę tradicinės tikybos bruožų.^[1]

Miškiniai negrai skirstosi į 6 pagrindines kiltis:

• alukai arba boniai (Maripasulos komuna, Pranc. Gviana);
• kvinčiai (prie Koperneimo, Surinamas);
• matavajai (Surinamas);
• ndjukai (prie Tapanahonio, Surinamas);
• paramakai (prie Maroni, Surinamas ir Pranc. Gviana);
• saramakai (Surinamo aukštupio baseinas, Surinamas ir Pranc. Gviana).

• 
  Ndjukų kaimas ir kanojos prie Surinamo upės (1955 m.)
• 
  Miškinių negrų tradicinės tikybos winti apeiga
• 
  Miškinių negrų vaikai
• 
  Kaimas prie Surinamo upės