Mangrovės – ekosistema, kurią sudaro medžiai ir krūmai, augantys tropinėse bei subtropinėse srityse, vandenynų, jūrų pakrantėse, sūraus vandens upių žiotyse, maršose. Sudaro mangrovines pelkes ir mangrovių sąžalynus.^[1][2]

Mangrovę sudaro prie potvynių ir atoslūgių bei sūraus vandens prisitaikę augalai, daugiausia tikrieji halofitai. Dauguma mangrovių augalų priklauso rizoforinių šeimai, turi raizgytas orines ir pridėtines kvėpuojamąsias šaknis, jų stiebai ir šakos su daug lenticelių. Potvynių metu mangrovių sąžalynai būna užliejami. Dėl to sėklos dažniausia sudygsta dar joms kabant ant augalo, išaugina ilgą storą šaknį, kad krisdamos įsmigtų į minkštą gruntą ir jų nenuneštų atoslūgio vanduo.^[1][2]

Mangrovės stabdo krantų eroziją, saugo nuo potvynių. Jos taip pat sušvelnina bangų mūšą per audras ir yra prieglobstis žuvų mailiams. Be to, jose aptinkama daug įvairių gyvūnų, ypač vėžiagyvių, moliuskų, samangyvių, pasitaiko savitai prisitaikiusių žuvų (pvz., dumblašokliai). Mangrovėse augalų rūšių įvairovė nedidelė, apie 110 rūšių augalų, iš kurių apie 50 yra prisitaikę augti tik šio tipo buveinėse. Būdingi mangrovių augalai: rizofora, avicenija, Laguncularia, nipa, Sonneratia, Excoecaria, puošna, ragūnis ir kt.^[1][2]

Mangrovėms kelia pavojų jų kirtimas, pakrančių urbanizacija. Labiausiai pažeidžiamos Pietryčių Azijos mangrovės, pastarajame regione esti apie 50 % visų mangrovių biomo ploto.^[3] Jos taip pat paplitę kitose Azijos regionuose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Australijoje, taip pat Indijos ir Ramiojo vandenynų bei jiems priklausančių jūrų salų pakrantėse. Didžiausi mangrovių biomo plotai priklauso Indonezijai, Brazilijai, Malaizijai, Papua Naujajai Gvinėjai.^[3]