Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lietuvos–Lenkijos demarkacinės linijos – linijos, 1919–1939 m. žymėjusios Lietuvos ir Lenkijos laikinąją sieną, nustatinėtos Antantės atstovų, iš esmės – Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, pritariant Italijai ir Japonijai. Šios linijos buvo nustatomos siekiant sustabdyti karo veiksmus tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, sutaikyti šias valstybes suvienijant jas kovai prieš Tarybų Rusiją. 1920 m. spalio pradžioje Suvalkų derybose sutarta demarkacijos linija nesukliudė Lenkijai tą patį mėnesį okupuoti ir vėliau aneksuoti Vilniaus krašto.

Pirmoji demarkacinė linija nustatyta 1919 m. birželio 18 dieną, liepos 26 ar liepos 27 dieną Lietuvos vyriausybės prašymu nustatyta antroji. Pagal abu nutarimus, Lenkijai paliktas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. 1920 m. po Raudonosios armijos užkariavimų ir Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutarties (1920 m. liepos 12 d.) demarkacijos linijos faktiškai panaikintos, o 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartimi tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatyta trečioji demarkacijos linija, pagal kurią Vilnius atiteko Lietuvai.

1920 m. spalio 9 d. generolui Liucjanui Želigovskiui inscenizavus maištą ir apėjus demarkacijos liniją (pasibaigusią ties Bastūnais) lenkai vėl perėmė Vilnių. Tarpininkaujant Tautų Sąjungai, lapkričio 29 d. sudarytos Kauno paliaubos, kuriomis tarp Vilniaus krašto ir Lietuvos nustatyta neutralioji zona. 1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjunga zoną padalijo Lietuvai ir Lenkijai, o kovo 15 d. Ambasadorių konferencijoje nutarta naujai susidariusią demarkacijos liniją laikyti valstybine siena. Nors Lietuva šios sienos nepripažino, ji egzistavo iki 1939 m. spalio 27 d.