Kriauklė
Kriauklė – moliuskų kūną apgaubiantis kietas apvalkalas, kurį gamina mantija. Augant moliuskui auga ir jo kriauklė, kuri gali būti vientisa ir susisukusi arba iš dviejų dalių. Moliuskui augant, storėja prizminis kriauklės sluoksnis (ostrakas), o paviršinis plonas raginis sluoksnis (periostrakas) nekinta. Kriauklės viršutinio sluoksnio ornamentas yra vadinamas skulptūra, raštas.[1] Kai kurie turi blizgantį trečiąjį – perlamutrinį sluoksnį (Turbo, Haliotis). Kriauklės spalva priklauso nuo mantijos pakraštyje esančių pigmentinių ląstelių. Kriauklė saugo jūrinius pilvakojus nuo priešų ir bangų mūšos, todėl pakrantėse gyvenančių moliuskų kriauklė labai stora. Vidinį dvigeldžių moliuskų (Bivalvia) kriauklių storą kalkinį prizminį sluoksnį (kalcio karbonatas) dengia plonas kochiolininis sluoksnis (raginė organinė medžiaga).[2]
Kriauklės struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Seniausia kriauklės dalis yra jos viršūnė. Nuo viršūnės kriauklė auga žemyn formuodama apvijas. Paskutiniojo apvijos apsisukimo anga vadinama kiauto anga, o jos laisvi pakraščiai – angos pakraščiu, kuris skirstomas į išorinę lūpą, arba peristomą, ir ploną vidinę lūpą, kuri prikibusi prie paskutiniojo apsisukimo paviršiaus. Angoje gali būti „dantukų“, kurių išsidėstymas turi sistematinės reikšmės Vertiginidae, Pupilidae ir Clausiliidae šeimose.[1]
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pilvakojų kriauklė
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 http://gamta.vdu.lt/bakalaurai/lab_darbai/bestu_biol/Laboratorinis_darbas_PILVAKOJAI_MOL.pdf Archyvuota kopija 2014-12-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Zoologija. Donatas Mažiulis, Marija Starodubaitė. – V.: Siveida, 2001. – 296 p.: iliustr.
Text is available under the CC BY-SA 4.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.
