Kodžiki (古事記, „Senovės reikalų užrašai“) – seniausia ištisa Japonijos kronika, datuojama VIII a. (711–712 m.). Ją sudarė Ō no Jasumaro imperatorės Gemei įsakymu^[1]. Kodžiki yra mitų apie dievus (Kami) ir keturių Japonijos salų atsiradimą rinkinys. Kartu su Nihon Šoki mitais jis įkvėpė šinto praktikas, įskaitant misogi apsivalymo ritualą^[2].

Kodžiki sudarytas iš įvairių dainų ir poemų. Nors istoriniai įrašai ir mitai užrašyti kinų kalba su daugybe japoniškų elementų, dainų atveju kinų raštas naudojamas tik japoniškiems garsams užrašyti (Manjogana). Dainos užrašytos Jamato dialektu VII–VIII a. Šis dialektas vadinamas senovės japonų kalba (jap. Jōdai Nihongo).

Kodžiki padalintas į tris dalis: Kamicumaki („Viršutinis ritinys“), Nakacumaki („Vidurinis ritinys“) ir Šimocumaki („Žemutinis ritinys“).

Kamicumaki sudaro įžanga ir pasakojimai apie kūrimo dievus, įvairių dievų gimimą.

Nakacumaki prasideda su imperatoriumi Džimu ir pasakojimu kaip jis užkariavo Japoniją ir tapo pirmuoju Japonijos imperatoriumi, o baigiasi su penkioliktuoju imperatorius Odžinu. Dauguma pasakojimų yra mitiniai ir abejojama jų istorine verte. Dėl nežinomų priežasčių paminėti 2-9 imperatoriai, bet jų pasiekimai praleisti. Dabar manoma, kad jie buvo sugalvoti nustumti pirmojo imperatoriaus valdymą į 660 m. pr. m. e.

Šimocumaki pasakoja apie 16-33-ą imperatorių ir retai minimi santykiai su dievais. Tačiau trūksta daug informacijos apie 24-33-ą imperatorių.

Edo laikotarpiu Motoori Norinaga intensyviai studijavo Kodžiki ir išleido Kojiki-den („Kodžiki komentarai“). Jis pirmasis pareiškė, kad Kodžiki padirbta ir parašyta vėliau nei teigia.

Pirmasis į anglų kalbą Kodžiki išvertė japanologas Bazilis Halas Čemberlenas.