Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Senovės Graikijos istorija
Priešistorinė Graikija
Egėjo civilizacija:
Kikladų kultūra
Mino civilizacija
Mikėnų kultūra
Graikijos tamsieji amžiai
Archajinis laikotarpis:
regionai, poliai, kolonijos
Klasikinis laikotarpis:
Persų karai > Delo l. > Peloponeso l. > Tėbų h. > Korinto l.
Makedonijos imperija (Argeadai)
Helenizmas
Antipatridai, Antigonidai, Epyras, Achajos lyga, Etolijos lyga
Romos imperija:
Achaja, Makedonija, Epyras, Kreta ir Kirenaika
Graikijos istorija

Klasikinės Graikijos laikotarpis – Senovės Graikijos istorijos periodas, kuris tęsėsi beveik visą V–IV a. pr. m. e. (nuo Atėnų tironijos nuvertimo 510 m. pr. m. e. iki Aleksandro Makedoniečio mirties 323 m. pr. m. e.)

Jam, nepaisant daugybės karų ir neramumų, yra būdingas ypač didelis Senovės Graikijos civilizacijos suklestėjimas ir pakilimas. Šiuo laikotarpiu gyveno patys žymiausi graikų filosofai, menininkai.

510 m. pr. m. e. Spartos kariai padėjo nuversti Atėniečiams tironą Hipiją, Peisistrato sūnų. Spartos karalius Kleomenis I į jo vietą įvedė prospartietišką oligarchijos valdymą, vadovaujamą Isagoro.

Pagrindinis straipsnis – Graikų-persų karai.

Po persų karų graikų pasaulyje neišvengiamai įsitvirtino Atika (Atėnai), kurie paėmė lyderio vaidmenį. Atėnų miestas buvo sparčiai renovuojamas, čia klestėjo menas ir kultūra. Periklis vadovavo Atikos politikai.

Buvo įkurta Delo sąjunga, kuri iš esmės buvo kontroliuojama iš Atėnų, todėl dar vadinama Atėnų imperija.

Pagrindinis straipsnis – Peloponeso karas.

Kalijo (Callias) taika, 449 m. pr. m. e. pabaigusi persų karus, sukėlė nesutarimus tarp Atėnų, kurie tapo Delo sąjungos lyderiai, ir Spartos bei jos vadovaujamos Peloponeso lygos. Nesutarimas baigėsi Peloponeso karu (431–404 m. pr. m. e.).

Mantinėjos mūšyje Sparta nugalėjo jungtinę Atėnų ir sąjungininkų armiją. Atsinaujinusios kovos grąžino į valdžią karo šalininkus, vadovaujamus Alkibiado. 415 m. pr. m. e. Alkibiadas įtikino Atėnus pasiųsti į Sirakūzus, Spartos sąjungininką Sicilijoje, karinę ekspediciją, kuri baigėsi visiška katastrofa.

Sparta pradėjo kovas su Atėnų laivynu ir surado talentingą generolą Lysandrą, nugalėjusį Atėnų flotilę Egospotamų mūšyje (405 m. pr. m. e.). Atėnai pasidavė 404 m. pr. m. e. ir prarado Ilgąsias sienas, laivyną, užjūrio teritorijas. Lysandras panaikino demokratiją Atėnuose.

Nuo 404 m. pr. m. e. Sparta dominavo Graikijoje. Bet 395 m. pr. m. e. Spartos valdovai nušalino Lysandrą nuo pareigų ir Sparta prarado laivyno galią. Atėnai, Argas, Tėbai ir Korintas sudarė sąjungą ir pradėjo Korinto karą, kuris baigėsi lygiosiomis 387 m. pr. m. e. Visgi, tai nepabaigė Spartos viešpatavimo: ji savo hegemoniją išlaikė iki 371 m. pr. m. e.

Tėbų generolai Epaminondas ir Pelopidas laimėjo lemiamą pergalę Leuktros mūšyje 371 m. pr. m. e. Vietoj Spartos atsirado Tėbų hegemonija. Sparta liko įtakinga jėga ir kai kurie miestai norėjo ją sutriuškinti. Tarp jų buvo Mantinėja ir Tegėja, priklausę Arkadijos konfederacijai. Mantinėja gavo Atėnų paramą, o Tegėją – Tėbų. Tėbai laimėjo, bet pergalė buvo trumpalaikė, nes Epaminondas žuvo mūšyje. Tėbai atsisakė ketinimų užimti Peloponesą. Tėbai bandė išlaikyti savo pozicijas, kol juos užtemdė stiprėjanti Makedonija 346 m. pr. m. e.

Nors toli šiaurėje buvusi graikiška Makedonija turėjo ryšių su centrinės Graikijos miestais – valstybėm, ji išlaikė daug archajiškų bruožų. Tokių kaip rūmų kultūra, kuri buvo panašesnė į Mikėnų kultūrą nei to meto Graikijos miestus valstybes.

Valdant Pilypui II (359–336 m. pr. m. e.) Makedonija užėmė ilyrų, pajonų ir trakų žemes, o vėliau ėmė plėsti savo įtaką Graikijoje.

Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. m. e.) išplėtė Makedonijos valdas ne tik graikų miestais, bet ir Persų imperija, Egiptu ir sritims, siekiančioms šių dienų Pakistaną. Po jo mirties prasidėjo helenizmas.