Kijevo archeologinė kultūra
← II – V a. →
Dab. valstybės	šiaurės rytų Ukraina, pietryčių Baltarusija, Rusija (Briansko, Kursko sritys)
Ist. regionas	Černigovo žemė, Kijevo žemė
Amžius	Geležies amžius
Lingvistinė grupė	rytų slavai (arba rytų baltai)
Rytų Europos kultūros III a.–IV a.

Kijevo archeologinė kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra, pavadinta pagal prie Kijevo rastus būdingus paminklus. Kultūrą XX a. viduryje išskyrė Valentinas Danilenko.

Kijevo kultūra III a. – V a. buvo paplitusi nuo Vidurio ir Aukštutinės Padnieprės iki Seimo baseino. Tai dabartinė Šiaurės vakarų Ukraina, Rusijos Briansko sritis ir Kursko sritis, Baltarusijos Gomelio sritis ir Mogiliavo sritis. Manoma, kad Kijevo kultūra susiklostė iš Zarubincų kultūros.

Kijevo kultūrai būdingos mažos neįtvirtintos gyvenvietės su šiek tiek įgilintais stačiakampio plano 10–17 m² dydžio, restinės arba stulpinės konstrukcijos pastatais, kuriuose buvo įrengti atviri židiniai. Kijevo kultūros žmonės vertėsi ariamąja ir lydimine žemdirbyste, gyvulininkyste, naudojo geležinius ir kaulinius darbo įrankius. Rasta geležinių peilių, ylų, pjautuvų su kilpele įkotėje, vienanarių žirklių, kaulinių adiklių ir adatų. Puošėsi romėniškojo laikotarpio (I a. – IV a.) papuošalais – lenkta kojele ir karių segėmis, lazdeliniais smeigtukais, storagalėmis apyrankėmis, trapecijos ir akinių formos kabučiais. Keramika lipdyta, briaunota, kartais šiek tiek profiliuota, lygiu ar gludintu paviršiumi.

Mirusieji laidoti sudeginti, kapo duobutėse, kapinynuose (Kozarovičiai, Abidnia, Taimanovas), rasta laidojimo apeigų ir įkapių liekanų – keramikos, gyvulių kaulų, kartais papuošalų, verpstukų. Aptikta įvežtinių dirbinių, būdingų Černiachovo kultūrai (žiesta keramika) ir Romos provincijoms – bronziniai indai, stiklo karoliai, amforos.

Kijevo kultūra priskiriama rytų baltams (Valentinas Sedovas, Irina Rusanova) arba slavams (V. Danilenko, P. Tretjakovas, L. Pobolis). Labiau tikėtina, kad ją paliko slavų protėviai, nes jai būdingų bruožų pastebima ankstyviausiuose slaviškų Prahos-Korčiako, Penkovo kultūros ir Koločino kultūros paminkluose.^[1] Kijevo kultūros regione jos tiesioginė įpėdinė buvo Koločino kultūra.

• Artur Błażejewski: Starożytni Słowianie. Wrocław: Ossolineum, 2007.
• Magosci, Paul Robert. A History of Ukraine. University of Toronto Press. 1996. ISBN 0-8020-7820-6.
• Русанова И. П. Славянские древности VI–IX вв. между Днепром и Западным Бугом. – М.: 1973.
• Sedov, Valentin. Slavs in the Early Middle Ages. Archaeological Institute of Russian Academy of Sciences. 1995.

Ž • A • R Slavų geležies amžiaus archeologinės kultūros Iki V a. Pamario (?) · Pševorsko (?) (lugijai) · Zarubincų (?) · Černiachovo (?) · Kijevo Nuo V a. Sukovo-Dzedzicių · Pskovo ilgųjų pilkapių · Prahos-Korčiako (venedai · dulebai) · Koločino (?) · Penkovo (antai) · Iloteščio-Kindeščio · Volyncevo (severianai) · Romnų (severianai) · Borščevo (viatičiai) · Naugardo sopkų · Smolensko-Polocko ilgųjų pilkapių (krivičiai) · Riuseno · Luka-Raikoveco · Feldbergo · Karantanijos · Belobrodo Klaustukai žymi mišrias kultūras, arba dėl kurių slaviškumo abejojama