Geležinkelio keltų linija Klaipėda-Mukranas, Lietuvoje dar žinoma kaip Mukrano perkėla − buvo vienintelė Baltijos šalyse įsikūrusi tarptautinė jūrinių geležinkelio keltų linija tarp Klaipėdos ir Mukrano, Baltijos jūros uostų Lietuvoje ir Riugeno saloje Vokietijoje. Buvo įkurta kariniais tikslais – SSRS karinių dalinių aprūpinimui tuometinės VDR teritorijoje. Po Vokietijos susivienijimo perkėla tarnavo karinės technikos išgabenimui iš VDR teritorijos. Lietuvos nepriklausomybės metais perkėla perstatyta civiliniams tikslams ir tapo Lietuvos Jūrų perkėlos terminalu.

1986 m. spalio 3 d. Klaipėdoje pradėjo veikti geležinkelio vagonus gabenančių keltų tarptautinė perkėla. Tądien čia atplaukė pirmasis Vokietijos traukinių keltas „Mukran“. Objekto atidaryme Lietuvos uoste dalyvavo Vokietijos Demokratinės Respublikos susisiekimo ministras. Klaipėdos perkėlos pajėgumas buvo 150 tūkst. geležinkelio vagonų per metus. Ją aptarnavo trys AB Lietuvos jūrų laivininkystė keltai „Vilnius“, „Kaunas“, „Klaipėda“ ir du Vokietijos keltai „Petersburg“ (anksčiau „Mukran“) ir „Greifswald“. Visi penki pastatyti Mathias Thesen Wismar laivų statykloje ir jie buvo didžiausi geležinkelio vagonus gabenantys keltai pasaulyje, todėl buvo įtraukti į Gineso rekordų knygą.

Sovietinėje Lietuvoje vyravo priešiškos nuotaikos naujo didžiulio objekto atsiradimui pajūryje. Ši 270 mylių linija buvo trumpiausias jūros kelias į Vokietiją. Buvo žinoma, kad perkėla planuota gabenti TSRS kariniams kroviniams, aplenkiant sausumos susisiekimo kelius per politiškai nestabilią Lenkiją, operatyviai aprūpinti karine technika sovietų kariuomenės dalį, dislokuotą tuometinėje VDR. Be to, TSRS buvo svarbiausia Rytų Vokietijos prekybos partnerė. Buvo tikimasi tokiu būdu pervežti 20-30 % dvišalių krovinių. Kadangi pakeisti sovietų valdžios sprendimą statyti perkėlą Klaipėdoje nebuvo galima, bandyta išgauti naudos miesto labui pasinaudojant centrinių Maskvos ministerijų lėšomis. Keltų, gabenančių tik geležinkelio vagonus, linija sujungė Klaipėdą su Vokietijos Mukrano uostu (dabar − Zasnicas (Sassnitz)). Vokietijos pusėje pastatyta kur kas didesnė perkėla, nes ten buvo keičiami geležinkelio vagonų riedmenys, pritaikyti sovietinio standarto vėžei ir atvirkščiai.

Staigiai sumažėjus krovinių srautui, 2016 m. geležinkelio perkėlos veikla sustabdyta.

Perkėlą sudarė jūrinė dalis, kurią finansavo TSRS jūrų laivyno ministerija, ir geležinkelio dalis, kurią finansavo TSRS susisiekimo ministerija. Perkėla buvo statoma beveik ketverius metus. Buvo sudarytas kelių lygių statybų štabas. Lietuvoje jo vadovu buvo LKP CK II sekretorius Nikolajus Dybenka. Jūrinę dalį projektavo Azerbaidžano susivienijimas „Kasmorniprojekt“, civilinius pastatus – Kauno „Pramprojektas“. Statinius statė ir komunikacijas įrengė Klaipėdos statybos trestas su subrangovais. Visus hidrotechnikos darbus atliko tuometinė statybos vadyba Nr.425 („Klaipėdos hidrotechnika“). Geležinkelį tiesė iš Mažeikių perkeltas statybos montavimo traukinys Nr. 711. Kuršių mariose buvo suformuota dabartinė perkėlos teritorija, susiaurinant protaką tarp Kiaulės nugaros ir Smeltės pusiasalio. Plyname lauke pastatyta perkėlai reikalinga nauja Draugystės geležinkelio stotis, kurioje buvo formuojami Pabaltijo geležinkelio krovininiai sąstatai.

Rytų bloko žlugimas, šaltojo karo pabaiga nubraukė šalių ambicingus planus išplėsti krovinių apyvartą, pastatyti naujus geležinkelių keltus, pradėjo nešti nuostolius.^{[1] [2]} Šiuo metu šis objektas − vienas iš Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) padalinių. Vienintelis geležinkelio vagonų denį išsaugojo Mukrano epochos keltas „Vilnius“. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, pasikeitus savininkams, geležinkelio keltai buvo pritaikyti krovininiams automobiliams, ratinėms transporto priemonėms, gabenti, be to, pritaikyti keleivių pervežimui.

• Klaipėdos ir Mukrano geležinkelio jungtis Archyvuota kopija 2011-11-27 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvoje nepageidauta Jūrų perkėla tapo perspektyvia uosto dalimi
• Geležinkelio keltų linija pašto ženkluose