Kūčia – iš įvairių grūdų gaminamas Kūčių valgis, skirtas protėvių vėlėms vaišinti. Senovėje Kūčia būdavo pagrindinis Kūčių patiekalas. Pagal šį valgį buvo pavadinta ir pati Kūčių šventė. Kūčia yra kultūrinis ir kulinarinis Bizantijos skolinys. Žirnių, kviečių ir medaus patiekalo receptas yra vienas seniausių lietuviškų receptų. Jis žinomas iš 1573 metų Volfenbiutelio postilės, seniausios rankraštinės knygos lietuvių kalba.^[1]

Pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio „kukkia“, reiškiančio pupas. Kūčia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje žinoma nuo XI–XII amžių. Panašus žodis ir patiekalo receptas minimas ir 1789 metų Gotthardo Friedricho Stenderio Latvių kalbos žodyne. Jame žodžių „kuhki“ ir „kuhtschi“ reikšmė aiškinama kaip „drauge išvirti kviečiai ir žirniai“, o „kuhku wakkars“ verčiamas kaip „Kalėdų išvakarės, kai valgomas toks patiekalas“.^[2]

Kūčia gaminama iš javų (kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir kt.), sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Pirmuosius kąsnius ir gurkšnius lietuviai anksčiau visada paaukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms. Kūčia valgoma, užsigeriant aguonpieniu. Kūčia anksčiau taip pat būdavo vaišinamos bitės.