Jonas Tatoris (1925 m. birželio 17 d. Medeikiuose, Biržų raj. – 2004 m. kovo 6 d.) – Lietuvos menotyrininkas, architektūros istorikas.

1943 m. baigė Biržų gimnaziją, vėliau – kūno kultūros mokytojų kursus Kaune. 1945 m. įstojo į Vilniaus dailės instituto Architektūros fakultetą, bet už antisovietinę pogrindžio veiklą 1946 m. nuteistas lagerio bei tremties metams. Grįžęs į Lietuvą dirbo mokytoju, statybininku, skulptorium. 1971 m. Vilniaus dailės institute baigė menotyrininko specialybės studijas.

Nuo 1958 m. apsigyveno Klaipėdoje, kur dirbo iki mirties. Įkūrė ir vadovavo Paveikslų galerijai, dirbo istoriku menotyrininku Paminklų restauravimo projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje, dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Atgavus nepriklausomybę, buvo išrinktas pirmosios kadencijos Klaipėdos miesto tarybos deputatu.

J. Tatoris daug nuveikė uostamiesčio architektūros paveldo bei istorijos tyrinėjimuose, sukaupė vertingą istorinės medžiagos archyvą. Parašė unikalią monografiją „Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ (1994), paskelbė mokslinių istorinių straipsnių, buvo vienas iš „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ autorių. Už mokslinę ir pedagoginė veiklą J. Tatoriui suteikti humanitarinių mokslų daktaro, docento vardai.

Nuo 1976 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, surengė keletą personalinių akvarelės parodų. 2003 m. savo didžiulį mokslinį archyvą, biblioteką, tapybos darbus perdavė Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Už mokslinę veiklą tyrinėjant Klaipėdos architektūrinį bei istorinį paveldą 2002 m. J. Tatoriui suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas. Palaidotas Lėbartų kapinėse.^[1][2]

• Klaipėda: miestas ir žmonės Archyvuota kopija 2017-05-07 iš Wayback Machine projekto..