Jemeljanas Pugačiovas rus. Емельян Иванович Пугачёв
Gimė	1740 m. Zimoveiskaja, Dono sritis
Mirė	1775 m. sausio 21 d. (~35 metai) Maskva
Veikla	Rusijos imperijos 1773 m. – 1775 m. valstiečių sukilimo vadas
Vikiteka	Jemeljanas Pugačiovas

Jemeljanas Pugačiovas (rus. Емельян Иванович Пугачёв; 1740 m. ar 1742 m. Zimoveiskaja, Dono sritis – 1775 m. sausio 21 d. Maskvoje) – Rusijos imperijos valstiečių 1773–1775 m. sukilimo vadas, Dono kazokas.

Gimė kazokų šeimoje. Nuo 18 metų tarnavo kariuomenėje. Dalyvavo Septynerių metų bei Rusijos – Turkijos 1768 m. – 1774 m. karuose. 1771 m. dezertyravo iš Rusijos kariuomenės. Pasinaudojęs galimybe tuo metu Rusijos valdžios persekiotiems sentikiams laisvai apsigyventi Sibire ir aplinkinėse žemėse, 1772 m. atvyko į ties Didžiojo Irgizo upe buvusią sentikių gyvenvietę. Čia išgirdo apie Jajiko kazokų maištą, kilusį dėl kazokų laisvių apribojimo. 1773 m. pasinaudojęs plitusiais gandais, esą Petras III yra gyvas, pasiskelbė stebuklingai išsigelbėjusiu Rusijos caru. Tuomet tarp kazokų ir valstiečių tvyrojęs nepasitenkinimas dėl priespaudos leido J. Pugačiovui pradėti sukilimą, netrukus virtusį karu. 1773 m. rugsėjį paėmė keletą kazokų tvirtovių ties Jaiku. Tuo metu sukilėliai turėjo 50 000 kariuomenę. Nuo 1773 m. spalio iki 1774 m. kovo mėnesio sukilėlių kariuomenė laikė apsiaustą Orenburgą. 1774 m. gegužę prie J. Pugačiovo kariuomenės prisijungė ir sukilę baškirai. Liepos mėnesį sukilėliai užėmė dalį Kazanės, tačiau netrukus jų kariuomenė buvo sutriuškinta Jekaterinos II pajėgų. Rugpjūčio 25 d. sukilėliai pralaimėjo mūšį dabartinės Astrachanės srities šiaurėje. Rugsėjo 19 d. kazokų vyresnieji J. Pugačiovą suėmė, ir, mainais už valdžios malonę, perdavė Rusijos valdžiai. Senato sprendimu buvo nubaustas mirties bausme ir ketvirčiuotas.^[1]