Tradicinis japoniškas šokis yra susiformavęs veikiamas tiek kasdienio gyvenimo, tiek religinių tradicijų. Seniausi šokiai kildinami iš kagura – teatrališkų ceremoninių šintoistinių judesių susijusių su šios religijos mitologija ir metų laikais. Šalia to, manoma, vystėsi ir su kasdieniais darbais, kaip kad ryžių sodinimu ar žvejyba, susiję šokiai; juose imituojami darbų judesiai. Tokių šokių įvairovė itin gausi, turinti regioninių atspalvių. Į Japoniją atkeliavus budizmui, formavosi ir atskira budistinių šokių kategorija. Savitus šokius taip pat turi ainu tauta ir Riūkiū salų gyventojai.^[1]

Seniausia aukštuomenės šokių rūšis yra bugaku, pasižyminti lėtais, preciziškais judesiais. Veliau atsirado no ir kabuki teatro šokiai, o XVI a. Kiote bei vėliau ir kituose miestuose pradėjo formuotis geišų atliekamų šokių žanras.

Šokiai iš Vakarų į Japoniją pasiekė po Meidži revoliucijos. Po Antro pasaulinio karo atsirado tiek iš Europos ar JAV atėjusios, tiek pačių japonų išvystytos modernaus šokio mokyklos (pavyzdžiui, butoh), išpopuliarėjo baletas.