Jan Safarewicz
Gimė	1904 m. vasario 8 d. Daugpilis, Rusijos imperija
Mirė	1992 m. balandžio 9 d. (88 metai) Krokuva,  Lenkija
Veikla	kalbininkas
Alma mater	Vilniaus universitetas

Janas Safarevičius (lenk. Jan Safarewicz. 1904 m. vasario 8 d, pagal kitus duomenis vasario 9 d.^[1] Daugpilis, Rusijos imperija − 1992 m. balandžio 9 d. Krokuva, Lenkija) − lenkų kalbininkas, Jogailos universiteto profesorius, Lenkijos mokslų akademijos narys; Vilniaus ir Jogailos universitetų garbės daktaras.

Mokesčių pareigūno (turėjusio klasikinės filologijos išsilavinimą) sūnus. Po ankstyvos tėvų mirties buvo auklėjamas dėdės Aleksandro Safarevičiaus, bakteriologo ir Vilniaus universiteto profesoriaus. 1922 m. Vilniuje baigė karaliaus Žygimanto Augusto gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo kalbotyrą ir klasikinę filologiją. 1927 m. įgijo mokslų daktaro laipsnį, disertacijos tema – „De inscriptione I. G II 971“. 1927–1930 m. tobulinosi Paryžiuje, jo vadovai buvo E. Benvenistas ir A. Mejė. 1932 m., išėjęs habilitaciją Vilniaus universitete (disertacija „Le rhotacisme latin“), tapo Indoeuropeistikos katedros docentu.

1935 m. perėjo dirbti į Jogailos universitetą, kur vadovavo Indoeuropeistikos katedrai (dėstė lietuvių kalbą).^[1] 1937 m. tapo ekstraordinariniu profesoriumi, 1948 m. – ordinariniu. Antrojo pasaulinio karo metais (1942–1945) dėstė pogrindyje. 1948 m. perėjo dirbti į Bendrosios kalbotyros katedrą, 1965–1973 m. buvo jos vedėjas. 1954–1956 ir 1963–1964 metais ėjo Filologijos fakulteto dekano pareigas. 1952–1967 m. buvo lietuvių kalbos žodyno laboratorijos mokslinės tarybos pirmininkas.

Nuo 1945 m. buvo Lenkijos žinių akademijos narys korespondentas, nuo 1951 m. – tikrasis jos narys (1989 m. tapo atkurtosios Lenkijos žinių akademijos nariu). 1958 m. tapo Lenkijos mokslų akademijos nariu korespondentu, nuo 1964 m. – tikruoju jos nariu. 1971–1974 m. ėjo Lenkijos mokslų akademijos Kalbotyros komiteto pirmininko pareigas.

1982 m. tapo atkurtosios Varšuvos mokslo draugijos nariu. Dalyvavo Lenkijos kalbotyros draugijos veikloje (lenk. Polskie Towarzystwo Językoznawcze) (1958–1961 ir 1966–1968 metais buvo jos pirmininkas), taip pat buvo Lenkų kalbos mylėtojų draugijos (lenk. Towarzystwo Miłośników Języka Polskiego) narys (1969–1984 m. jos pirmininkas).

1969–1981 m. buvo žurnalo „Język Polski“ redaktorius, 1975–1990 m. – vyriausiasis žurnalo „Acta Baltico-Slavica“ redaktorius.

J. Safarefičiaus žmona Halina Safarevič Jogailos universitete ėjo rusų filologijos profesoriaus pareigas, duktė Vanda Bačkovska (Wanda Baczkowska) – istorikė.

Į J. Safarevičiaus mokslinės veiklos sritį įeina baltų kalbos, romanų filologija, indoeuropeistika, istorinė gramatika, bendroji kalbotyra, lotynistika, helenistika. Parašė straipsnių apie baltų ir slavų kalbų fonetiką, morfologiją, žodžių darybą, lietuvių eilėdaros raidą ir jos santykį su lenkų eilėdara. J. Safarevičius pirmasis aptiko ir 1938 m. publikavo M. Mažvydo katekizmo eiliuotoje pratarmėje „Katechizmusa prasty szadei…“ (1547) ir M. Mažvydo vertime iš vokiečių kalbos „Forma chrikstima“ (1559) įrašytus akrostichus.^[1]

• „Gramatyka historyczna języka łacińskiego. Składnia“ (1950)
• „Zarys gramatyki historycznej języka łacińskiego. Fonetyka historyczna i fleksja“ (1953)
• „Studia językoznawcze“ (1967)
• „Łacina i jej historia“ (1968)
• „Historische lateinische Grammatik“ (1969)
• „Zarys historii języka łacińskiego“ (1986)

• Lenkų mokslų akademijos Koperniko medalis (1977)
• Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas už nuopelnus baltistikos ir lituanistikos srityse (1979)
• Jogailos universiteto garbės daktaras (1985)
• Lenkijos Atgimimo ordino Kavalieriaus kryžius
• Lenkijos Atgimimo ordino Komandoro kryžius
• Nacionalinės švietimo komisijos medalis
• „Darbo vėliavos“ pirmojo laipsnio ordinas