Hutongai, hutunai (kin. 胡同, pinyin: hútòng) – siauros gatvelės, būdingos Pekinui (Kinija). Šiose gatvelėse stovi tradicinės kinų architektūros namai su vidiniais kiemais – sihejuaniai (四合院, sihueyuan). Daug hutongų buvo išgriauta pastaraisiais dešimtmečiais, tiesiant naujus kelius, statant naujus rajonus.

Statydami Pekiną, imperatoriai miesto planą kūrė atsižvelgdami į Džou dinastijoje susiformavusias praktikas. Miesto centre buvo Uždraustasis miestas (imperatoriaus rezidencija), aplink jį koncentriškais apskritimais dėstėsi Vidinis miestas ir Išorinis miestas. Kuo aukštesnis miestiečio statusas, tuo arčiau rato centro jis galėjo gyventi.

Aristokratai gyvendavo imperatoriaus rūmų rytinėje ir vakarinėje pašonėse. Aukšto rango pareigūnai, turtingi pirkliai turėdavo dideles sihejuanių tipo rezidencijas su įmantriai puoštais stogais, kolonomis, gerai įrengtais sodais. Šių sihejuanių sudaryti hutongai buvo tiesūs ir tvarkingi. Toliau nuo rūmų, taip pat šiaurinėje ir pietinėje jų pusėse gyveno paprasti piliečiai, pirkliai, amatininkai bei darbininkai. Jų sihejuaniai buvo daug mažesni ir paprastesni, o hutongai – siauresni.

Beveik visų sihejuanių pagrindinių pastatų vartai buvo atsukti į Pietus (dėl šviesos), todėl dauguma hutongų ėjo iš Rytų į Vakarus. Be pagrindinių hutongų, iš Šiaurės į Pietus ėjo daug mažyčių pagalbinių perėjimų ir pasažų.

Hutongas taip pat vienu metu buvo naudojamas kaip smulkiausias administracinis-geografinis miesto vienetas. Sistema vadinta „paifang“ (牌坊): didžiausias vienetas mieste buvo fangas (坊) – teritorija, aptverta tvora, kurios vartai buvo uždaromi ir saugomi naktimis. Fangai dalyti į keletą pai (牌), o šiuos sudarė keletas hutongų. Ming dinastijos laikais Pekinas buvo padalintas į 36 fangus.

XX a. pradžioje, silpstant Čing dinastijos valdžiai, pasikeitė tradicinis hutongų išsidėstymas. Miesto pakraščiuose atsirado daug naujų hutongų, suardžiusių senąjį griežtą planą, senieji taip pat nebebuvo tokie tvarkingi. Ėmė nykti senoji socialinės stratifikacijos sistema, atskyrusi skirtingų sluoksnių žmones per jų gyvenamąją vietą.

Kinijos Respublikos metais šalį purtė pilietinis karas, karas su Japonija. Pekinas prarado senąjį veidą, sąlygos hutonguose prastėjo. Sihejuaniai, kuriuose kadaise gyveno viena didelė šeima, buvo padalyti į keletą namų valdų, prie namų statomi priestatai (jei būdavo tam medžiagų). Todėl išaugo hutongų skaičius (nuo 978 Čing laikais iki 1330-ties 1949 m.).

Po Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m. pranyko daug senųjų hutongų. Senieji gyventojai išsikraustė į naujus daugiabučius, o hutongų vietose atsirado naujų plačių gatvių bei dangoraižių. Tačiau nemažai hutongų dar likę, dalis paskelbta saugomomis teritorijomis. Geriausiai išsaugoti hutongų rajonai prie Varpų bokšto (Zhonglou) ir Šičahai (Shichahai) ežero.

• Iain Masterton nuotraukos Archyvuota kopija 2008-04-14 iš Wayback Machine projekto.
• Fabio Sabatini nuotraukos Archyvuota kopija 2005-06-11 iš Wayback Machine projekto.
• Sean Gallagher nuotraukos Archyvuota kopija 2005-06-11 iš Wayback Machine projekto.
• Hutong to Highrise portalas Archyvuota kopija 2008-01-05 iš Wayback Machine projekto.