Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Grėblys – žemės ūkio ir sodininkystės įrankis, sudarytas iš galvos su dantimis, įtvirtintos statmenai ant ilgo koto.

Grėbliai naudojami:

• šienui, nupjautai žolei grėbti (surinkti) ir vartyti
• gana stambioms šiukšlėms (pvz., nukritusiems lapams) grėbti nuo puraus paviršiaus (suartos dirvos, pievelės ir pan.). Grėbti ant kieto paviršiaus esančius dalykus nėra patogu, ten patogiau naudoti šluotas ar šepečius.
• dirvožemiui purenti ir dirvožemio paviršiui išlyginti
• dirvožemyje esančioms žolėms, jų šaknims (pvz., varpučio šakniastiebiams, kiaulpienių šaknims) išrinkti.

Pagrindinės grėblio dalys – grėbliakotis ir grėbliagalvė Papildomos dalys – lankeliai

Grėbliakočius kaime daro iš plonų nužievintų karčių. Atpjaunamas tinkamo storio ir ilgio gabalas, nupoliruojamas, kad nežeistų rankos. Pramoninės gamybos grėbliakočiai būna:

• mediniai – apvalaus skerspjūvio, ištekinti iš medienos ruošinių. Paviršius paprastai dažomas.
• aliumininiai – aliumininis vamzdis, paprastai aptrauktas plastiku.

Grėblių galvų yra du pagrindiniai tipai:

• kotui statmenas strypas su strypui statmenais žemyn nukreiptais dantimis (senoviškiausias grėblio galvos tipas):
  • visiškai medinė galva – tiek galvos strypas, tiek dantys mediniai. Strype išgręžtos skylės, į kurias įkalti kaiščių pavidalo dantys (grėbliadančiai). Dantys daromi iš kieto medžio. Išlūžę dantys keičiami – senas išmušamas, vietoj jo įkalamas naujas. Lietuvoje tokie būna šiengrėbliai.
  • plastikinė galva – palyginus neseniai atsirado plastikinės grėblių galvos, nulietos kaip vientisas plastiko gabalas. Lietuvoje pirmiausia pasirodė tokios šiengrėblių galvos.
  • metalinė galva (kotas paprastai tvirtinamas mova, bet gali būti ir įspraudžiamas į skylę metaliniame strype):
    • strypas ir dantys – atskiros detalės. Strype esančiose skylėse nejudamai įtvirtinti metaliniai bukų vinių pavidalo dantys.
    • galvos skersinis ir dantys yra vientisa detalė, iškirsta iš plieno lakšto. Briaunos suapvalintos, dantys užlenkti reikiamu kampu. Kotas tvirtinamas prie plokštelės prikniedytoje ar privirintoje movoje.
• nuo koto movos vėduokliškai išsiskleidžia lankstūs ražai. Tai šiuolaikinis metalinių ar plastikinių grėblių galvų tipas.
• Egzistuoja ir tarpinis variantas, kai galva turi trumpą strypą, nuo kurio vėduokliškai atsišakoja ražai.

• šiengrėblis – grėblys šienui grėbti
• lapų grėblys – grėblys lapams grėbti. Paprastai su lanksčiais vėduokliniais ražais.

Kai „klasikinis“ grėblys guli ant žemės dantimis į viršų, ant jo užlipti pavojinga:

• Grėblio dantys gali būti gana aštrūs, tad užlipus basa koja galima susižeisti pėdą.
• Visu svoriu užminant ant grėblio dantų šie lenkiami prie žemės paviršiaus, todėl grėblio kotas pakyla ir lekia į užmynusiojo pusę. Koto galas lekia gana greitai ir dėl gana didelės masės gali skausmingai tvoti užlipusiajam į veidą.

Tokios situacijos gana dažnai panaudojamos karikatūrose, komedijose. Rusų kalboje yra pasakymas „dukart užlipti ant to paties grėblio“ (rus. наступить дважды на одни и те же грабли), kuris reiškia 'antrąkart padaryti tą pačią žioplą klaidą'.