Gimdymas – placentinių žinduolių fiziologinis procesas, kurio metu vaisius iš gimdos yra išstumiamas į išorę. Taip pat išstumiami vaisiaus dangalai ir placenta.

Paprastai naujagimis gimsta 38–41 nėštumo savaitę (maždaug suėjus 9 nėštumo mėnesiams arba 280 dienų). Jeigu gimsta anksčiau – tai vadinama priešlaikiniu gimdymu, jeigu vėliau – užsitęsusiu nėštumu. Gimdymo terminas paprastai apskaičiuojamas pagal paskutinių mėnesinių datą.^[1]

Artėjančio gimdymo požymiai: 36–38 savaitę gimdos dugnas nusileidžia žemyn, likus kelioms dienoms iki gimdymo truputį sumažėja nėščiosios svoris. Gimda tampa labai jautri, net silpni dirgikliai gali sukelti jos susitraukimus. Prieš gimdymą gimdos kaklelis suminkštėja, sutrumpėja, truputį prasiveria, vaisius stipriau spaudžia dubens dugną, moteriai gali pasidaryti lengvesnis kvėpavimas. Gimdymo pradžia – pirmieji reguliarūs (ne rečiau kaip kas 10–15 min.) gimdos raumenų susitraukimai – sąrėmiai, kurie rodo gimdymo proceso pradžią. Gimdymas trunka apie 7–10 valandų. Jo eiga skirstoma į tris laikotarpius:^[1]

1. gimdos kaklelio atsivėrimas – trunka nuo reguliarių gimdos susitraukimų (sąrėmių) pradžios iki visiško gimdos kaklelio atsidarymo. Dažniausiai šio laikotarpio pabaigoje nubėga vaisiaus vandenys;
2. vaisiaus išstūmimas – trunka tol, kol vaisius užgimsta. Jo metu vaisius išstumiamas per gimdymo takus;
3. placentos atsiskyrimas – prasideda vaisiui užgimus, o baigiasi placentos išstūmimu. Šis laikotarpis pavojingas gimdyvei dėl galimo kraujavimo.

Vaisiui gimus nukerpama virkštelė ir naujagimis pradeda „savarankišką“ gyvenimą. Vidutinis naujagimio ūgis yra apie 51–53 cm, svoris – 3,3–3,7 kg.

Dauguma moterų (apie 90 %) gimdymo metu jaučia skausmus.^[1] Skausmas malšinamas vaistais, arba moterys konsultacijose mokomos, kaip skausmo išvengti ar jį sumažinti. Gimdymas, kurio metu kūdikis gimsta neįprastai, tačiau operacijos metu prapjaunant motinos pilvo ertmę, vadinamas cezario pjūviu. Vėlyvose nėštumo stadijose patartina rečiau mylėtis siekiant nesukelti priešlaikinio gimdymo. Kūdikiai, gimę anksčiau ar vėliau nei įprastas terminas, būna kiek mažiau gyvybingi.

Prieš pat gimdymą būtina laikytis kūno higienos. Gimdymo komplikacijų (pavojingiausios jų – gimdymo trauma ir gimdyvės nukraujavimas) dažniausia atsiranda dėl netaisyklingos vaisiaus padėties, placentos ir virkštelės patologijos, gimdymo anomalijų, siauro dubens, gimdyvės ligų.^[1]

XVII–XVIII a. tikėtina, kad nesėkmingi gimdymai nusinešdavo daugiau nei 1 % gimdyvių gyvybių, o ne vieną kartą gimdančiai moteriai tokia tikimybė išaugdavo iki 4 %. Šiuo metu JAV 20–34 m. moteriai t. y. šešta pagal dažnumą mirties priežastis.^[2] Mažiau išsivyščiusiose šalyse, kur netaikomi pažangiausi medicinos metodai, gimdymai vis dar palyginus neretai baigiasi komplikacijomis ar net gimdyvių ir (ar) naujagimių žūtimis.^[3]

XX a. pradžioje Lietuvoje vaikų gimdavo daug, būdavo pametinukų, šeimoje augo 5–7, o gimdydavo po 12 ar net 19 kartų, tik ne visi vaikai užaugdavo.^[4] Nuo 1950 m. jau daugelis moterų gimdė medicinos įstaigose. XX a. antroje pusėje vis dažniau populiaresnės darėsi šeimos, kuriose augo vienas arba du vaikai.^[5] Tam įtaką darė tiek nelegalūs abortai, tiek kontraceptinės priemonės. LTSR pati populiariausia kontraceptinė priemonė, kuri pasirodė tik 1973 m., buvo spiralės.^[6] Panašūs pokyčiai vyko ir Vakaruose. Pavyzdžiui, 1965 m. JAV jau buvo rekomenduojama naudotis kontraceptinėmis tabletėmis vedusioms poroms.^[7][8]

• Gimdymo animacija