Gervėčiai
| Gervėčiai blrs. Гервяты, rus. Гервяты | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Gardino sritis
|
| Rajonas | Astravo rajonas |
| Kaimiškoji apylinkė | Gervėčių kaimiškoji apylinkė |
| Gyventojų | 563 |
 Vikiteka |
Gervėčiai |
Gervė́čiai [1] (blrs. Гервяты, rus. Гервяты) – kaimas vakarų Baltarusijoje, Gardino srityje, Astravo rajone, 70 km į rytus nuo Vilniaus, prie Aluošios upės. Stovi bažnyčia, vandens malūnas. Gervėčių parapijoje veikia Gervėčių vidurinė mokykla (mokoma rusiškai, bet 1-2 kartus per savaitę dėstoma ir lietuvių kalba). Pradėtas statyti lietuvių kultūros ir švietimo centras perkeltas į Rimdžiūnus.
Baltarusijos lietuvių etninių žemių centras. 15-a išlikusių lietuviškų kaimų bendrai dar vadinami Gervėčių kraštu.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Pasak M. Strijkovskio, Gervėčiai įkurti 1271 m. Pirmąkart minimi 1511 m., ši įkūrimo data laikoma tikrąja, kai Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnus, Gervėčių dvarą užrašė Vilniaus vyskupams kaip stalo dvarą. 1526–1536 m. pastatydinta pirmoji medinė bažnyčia. XVIII a. prie bažnyčios veikė pradžios mokykla.
Nuo 1795 m. Gervėčiai priklausė Rusijos imperijai. 1797 m. Rusijos valdžia dvarą konfiskavo ir padovanojo grafui O. Šuazeliui-Gufjė; šis dvarą 1801 m. pardavė Vilniaus pakamariui M. Domeikai. XIX a. Gervėčiai buvo miestelis Ašmenos apskrityje,[2] 1899–1903 m. pastatyta mūrinė neogotikinė Gervėčių Švenčiausios Trejybės bažnyčia, viena gražiausių tuometinėje Rytų Lietuvoje, dabar didžiausia katalikų bažnyčia Baltarusijoje (61 m aukščio). Ji nenukentėjo per II pasaulinį karą.
1921–1939 m. Gervėčius valdė Lenkija, 1939 m. jie priskirti Baltarusijos TSR. Nuo 1942 m. balandžio iki 1944 m. vokiečių okupacinė administracija Gervėčius buvo priskyrusi Lietuvos generalinei sričiai. [3]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1996 m. Gervėčiuose buvo 586 gyventojų, apie trečdalis jų – lietuviai.
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Iki XIX a. vidurio Gervėčiai buvo lietuvių etnografiniame plote. Vietos lietuvių tautinis atbudimas sietinas su vargonininko J. Petrausko šeimos, taip pat klebono A. Jakavonio lietuvybės žadinimo veikla. 1921–1928 m. Gervėčių lietuviai kovojo su Lenkijos administracija dėl lietuviškų pamaldų bažnyčioje. 1921 m. ir 1927 m. suimtas bei kalintas, vėliau iškeltas į kitą parapiją lietuvių klebonas Ambraziejus Jakavonis; nuo 1927 m. lietuvių pamaldos vyko kartą per mėnesį.[4]
1921–1924 m. miestelyje veikė lietuvių mokykla, nuo 1922 m. ją globojo Ryto draugija. Veikė Blaivybės, Lietuvių ūkio, Šv. Kazimiero draugijų skyriai. Lietuviškos mokyklos, vėliau skaityklos, iki 1936 m. veikė apylinkės kaimuose – Galčiūnuose, Gėliūnuose, Giriose, Miciūnuose, Mockose, Petrikuose, Rimdžiūnuose; lenkų valdžios uždarytos. Prie mokyklų buvo įsteigti vakariniai kursai suaugusiesiems, skaityklos, skaitytos paskaitos, rengti vaidinimai. 1942–1944 m. Gervėčių apylinkėse buvo atkurtos kai kurios lietuviškos mokyklos, o miestelyje įkurta progimnazija. Nuo 1956–1957 m. lietuvių kalba leista mokyti pradinėse klasėse; vyresniesiems lietuvių k. dėstyta tik kaip mokomasis dalykas. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Gervėčiuose įkurta lietuvių vidurinė mokykla.
Gervėčių lietuvių šnekta, tirta 1951 m., 1970 m., priklauso vilniškių tarmei.[5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Gierwiaty (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 565 psl. (lenk.)
- ↑ Aloyzas Vidugiris. Gervėčiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 614 psl.
- ↑ Gervėčiai. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 478
- ↑ Aloyzas Vidugiris. Gervėčiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 614 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Gervėčiai // globus.tut.by Archyvuota kopija 2010-12-01 iš Wayback Machine projekto.
Text is available under the CC BY-SA 4.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.
