3°51′ p. pl. 32°25′ v. ilg. / 3.850°š. pl. 32.417°r. ilg. / 3.850; 32.417

Fernando de Noronija

Fernando de Noronijos salos žemėlapyje

Fernando de Noronija (port. Fernando de Noronha) – vulkaninės kilmės salynas Atlanto vandenyne, 350 km nuo šiaurės rytinės Brazilijos pakrantės. Priklauso Brazilijos valstijai Pernambukui.

Salyną sudaro 21 sala, taip pat daug mažų salelių ir uolų. Plotas 19,8 km², iš jų 18 km² sudaro Didžioji Fernando de Noronijos sala. Joje yra ir aukščiausia salyno vieta – 756 m. Kitos didesnės salos – Rata, Mejas, Sela Gineta, Rasa. Klimatas tropinis. Lietingasis laikotarpis trunka nuo sausio iki rugpjūčio, sausasis – nuo rugpjūčio iki sausio. Salas dengia pievos, laukiniai vynuogynai, krūmynai. Miškai iškirsti XIX a. kuomet ten buvo kalinių trėmimo vieta, kad šie nepasigamintų plaustų. Aplinkiniuose vandenyse gausu delfinų, jūrinių vėžlių, salose gyvena endeminės paukščių rūšys.

2009 m. Fernando de Noronijoje gyveno 3,0 tūkst. gyventojų. Nuolat gyvenama tik pagrindinė sala. Svarbiausia gyvenvietė – Vila dos Remediosas. Vystomas turizmas, salos mėgiamos serfingo, povandeninio nardymo entuziastų.

Tikslus salų atradėjas nėra žinomas, manoma, kad jas 1501–1502 m. galėjęs atrasti portugalų keliautojas Fernandas de Noronija, nors į atradėjus pretenduoja ir Gasparas de Lemosas. Pirmasis salas aprašė Amerigas Vespučis (1503 m.). Salos ilgą laiką neturėjo pastovaus valdovo – jas buvo užėmusi Anglija, Prancūzija, Nyderlandai, kol 1737 m. savo valdžią įtvirtino Portugalija. 1770 m. įkurta pirmoji nuolat gyvenama gyvenvietė – Vila dos Remediosas. Nuo XVIII a. tapo kalinių trėmimo vieta. 1822 m. salų priklausomybė perėjo Brazilijai. 1988 m. 70 % salyno paskelbta nacionaliniu parku, o 2001 m. Fernando de Noronija drauge su Rokos atolu įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

UNESCO pasaulio paveldas Objekto nr. 1000 (anglų k.) • (prancūzų k.)

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Brazilijoje Vidurio vakarai Brazilija (1981) · Pantanalio apsaugos sritis (2000) · Serado saugomos teritorijos: Šapada dos Veadeiroso nacionalinis parkas ir Emaso nacionalinis parkas (2001) · Gojaso miesto istorinis centras (2001) Pietūs Jėzuitų gvaranių redukcijos: San Migel das Misionesas (1983-1984) · Igvasu nacionalinis parkas (1986) Pietryčiai Oro Preto istorinis miestas (1980) · Kongonjaso Gerojo Jėzaus šventykla (1985) · Atlanto miškų pietryčių rezervatai (1999) · Atradimų kranto Atlanto miškų rezervatai (1999) · Diamantinos miesto istorinis centras (1999) · Rio de Žaneiras (2012) · Pampulijos modernistinis ansamblis (2016) · Valongo prieplauka (2017) · Parati ir Grandės sala (2019) · Roberto Burle Marx vieta (2021) Šiaurės rytai Olindos miesto istorinis centras (1982) · Bahijos Salvadoro istorinis centras (1985) · Sera da Kapivaros nacionalinis parkas (1991) · San Luiso istorinis centras (1997) · Brazilijos Atlanto salos: Fernando de Noronija ir Rokos atolas (2001) · Šv. Pranciškaus aikštė San Kristovano mieste (2010) · Lensois Maranjenseso nacionalinis parkas (2024) Šiaurė Centrinės Amazonijos apsaugos kompleksas (2000) Nematerialusis Žodiniai ir grafiniai vajampių išsireiškimai (2008) · Samba de Roda Rekonkavo vietovėje, Bahia (2008) · Jaokva, Enawene Nawe žmonių ritualas, skirtas palaikyti socialinę ir kosminę tvarką (2011) · Nacionalinės nematerialaus paveldo programos projektai (2011) · Fandango gyvasis muziejus (2011) · Frevo, teatro menai Resifės karnavale (2012) · Círio de Nazaré ritualas Belemo mieste (2013) · Kapoeira (2014) · Bumba meu boi kultūrinis kompleksas Maranjone (2019)